Vilniaus miesto valdžia paliko laiko metalinių garažų savininkams – iki mėnesio pabaigos, 2 savaites. Nesuspėjusieji išsinešdinti iš „valstybinės žemės“ bus „štrafuojami“ – pagal sovietines „poniatkes“.
Prispausti garažiukų turėtojus – paprasta, nes jie vyresnio amžiaus, dauguma pensininkai. Juos paspaudžia ir berniukai. Pastarieji suteikė galimybę turto atsikratyti nemokamai. Tiesiog reikia metaliuką atiduoti už dyką ir jie viską sutvarko. Taip, kad niekas nė nemirktelės – išveža, kas vertinga, o likusį š. palieka arba atsikrato pačiu paprasčiausiu būdu. Dažniausiai tokios atliekos išgabenamos į aplink Vilnių besidriekiančius miškus. Šį rudenį taip apdergtų miškingų vietovių labai padaugėjo.
Vilniaus rajono savivaldybė turėtų ieškoti būdų susitarti su vieną „valstybinę žemę“ atlaisvinančia savivaldybe dėl kitos, miškingos žemės, apšnerkštimo kompensacijų. Ar tokiu atveju nepaiškės, jog „valstybinės žemės“ valdytojas sostinėje geriau pakeis taktiką ir gresiant didžiulėms baudoms nebeskatins buvusių ir dabartinių homo sovieticus teršti aplinkinių miškų. Juk tuos garažus davė lygiai taip pat kaip butus. O gal ir būstų už sovietines paskiras Šimašius imsis? Ten taip pat jau daug š. susikaupė.
Be to, derėtų grįžti ir prie „valstybinės žemės“ valdytojų veiklos. Kruopštūs Vilniaus miesto savivaldos valdžiažmogiai visai neseniai paskelbė, kad sostinėje baigiama žemės reforma, o visiems pretenzijų turėjusiems savininkams sklypų pakankamai atriekta Salininkuose, tik ne „valstybinėje žemėje“, prie pat centro, itin patraukliose vietose, kur stovi tūkstančiai metalinių garažų. Gal šios paskirties „valstybinė žemė“ daugeliui savininkų būtų gerokai patrauklesnė nei Salininkuose ar dar didesniame užkampyje?
