Ar gali švietimas Vilniaus rajone pakilti iš pelenų?

0
297

Mokiniai, mokytojai ir jų tėvai neramiai laukia valstybinių brandos egzaminų rezultatų. Su ypač dideliu nerimu jų laukti turėtų Vilniaus rajono gyventojai, nes, kaip parodė neseniai pasirodę mokyklų reitingai, Vilniaus rajono ugdymo įstaigos yra trečios nuo galo visoje Lietuvoje.

Tėvai, kurių vaikai lanko Vilniaus rajono mokyklas, dažnai klausia: „Mano vaikas gaudavo dešimtukus, o paskui dvyliktoje klasėje man pasakė, kad jis gali visai neišlaikyti egzaminų. Kaip taip gali būti?“

Lieka tik pyktis ir nusivylimas – vaikas puikiai mokėsi 12 metų, o egzaminus vos išlaikė.

Tad ką rodo žurnalo „Reitingai“ pateikti duomenys? Kartu paėmus Vilniaus rajono mokyklos užėmė 58 vietą tarp 60 savivaldybių. Vilniaus rajono moksleiviai fiksuoja vienus blogiausių valstybinio lietuvių kalbos egzamino rezultatų – tik 4,8% šį egzaminą laikiusių mokinių gauna labai gerus įvertinimus.

Prasčiau nei vidurkis atrodo ir matematikos pasiekimai. Vilniaus rajone yra ir prasčiausiai reitinguose vertinama gimnazija Lietuvoje. Apskritai, tarp 50 blogiausiai Lietuvoje įvertintų gimnazijų net 13 yra Vilniaus rajone.

Bandant paaiškinti mokyklų pasiekimus, bedama pirštu į socioekonominę situaciją, kurioje jos veikia. Akivaizdu, kad tokiu būdu nepaaiškinsi, kodėl Vilniaus rajono mokyklose besimokantiems vaikams taip prastai sekasi. Pats rajonas tikrai nėra 58 savivaldybė Lietuvoje pagal gyventojų išsilavinimo lygį, pajamas ar socialinės rizikos rodiklius.

Kitas būdas paaiškinti tokius prastus šio rajono mokinių pasiekimus būtų teigti, kad Vilniaus rajone yra labai daug namuose lietuviškai nekalbančių vaikų, o tai atsiliepia ir jų akademiniams pasiekimams. Visgi, atkreiptinas dėmesys, kad Šalčininkų rajono mokyklos reitinguose atrodo geriau, taip pat ir Trakų, o didelę rusakalbių bendruomenę turintis Visaginas apskritai yra aukščiau vidurkio.

Tokia situacija yra tikrai skandalinga. Panašu, kad Vilniaus rajono mokyklos nesugeba išmokyti vaikų lietuvių kalbos tokiu lygiu, kad jiems būtų įmanoma suprasti ir mokytis istorijos, matematikos, anglų kalbos ir gausybės kitų dalykų, kur kalba nėra ir neturi būti esminis dalykas.

Paskutinis, mažiau akivaizdus švietimo bėdų paaiškinimas – stipri Vilniaus rajono mokyklų politizacija. Pavyzdžiui, paprasta buvusios Lavoriškių gimnazijos direktorės istorija. 2017 metais paaiškėjo, kad Lavoriškių Stepono Batoro gimnazijos direktorė Anna Ancevič, siekdama atstovaujamos politinės partijos tikslų, bet negalvodama apie vaikų ateitį, klastojo pažymius ir net lankomumo rodiklius.

Kilus skandalui, A. Ancevič paliko direktorės pareigas. Kas buvo toliau? Netrukus ją savo patarėja įdarbino Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) Seimo narys Česlav Olševski. Bet ir čia ji ilgai neužsibuvo, nes per Seimo rinkimus papirkinėjo rinkėjus ir įkliuvo policijai.

O kas dabar? Šiandien, anot Vilniaus rajono savivaldybės interneto svetainėje pateiktos informacijos, ponia Anna dirba Lavoriškių bibliotekoje, pareigos – „Interneto skaityklos specialistė“. Ir tai tik viena iš istorijų.

Šis pavyzdys aiškiai rodo, kad partinė priklausomybė ir ištikimybė kartais yra esminis kriterijus skiriant Vilniaus rajono gimnazijų vadovus. Vadybinės ir dalykinės kompetencijos lieka trečioje vietoje, o net ypač kompetentingi mokyklų vadovai yra priversti savo laiką skirti partijai bei „nesiūbuoti valties“ kalbant apie dideles ugdymo problemas Vilniaus rajone.

Ką daryti? Lietuvoje paskleistas daug kam parankus mitas, kad vienintelis būdas kelti švietimo kokybę yra optimizuoti tinklą arba, kalbant paprasčiau, uždaryti silpniausias mokyklas. Iliuzija, kad tai vienintelis kelias, naudinga tiek optimizuotojams, tiek jų oponentams.

Vieni gali teigti, jog jie modernūs, progresyvūs ir taupūs. Jų oponentai gali muštis į krūtinę gindami mažų miestelių bendruomenes ir paprastus žmones.

Iš karto pasakykime, kad švietimo kokybę galima pakelti ir masiškai neuždarinėjant mokyklų. Taip ir padarysime. Pradėti reikia nuo mokyklų depolitizacijos, atrišant rankas mokyklų vadovams tvarkytis savo mokyklose taip, kad prioritetas būtų kokybės kėlimas, o ne partijos sėkmės ir nesėkmės ar rinkėjų-tėvelių norai.

Antra, būtina sukurti aiškų planą, kaip stiprinsime lietuvių kalbos mokymą Vilniaus rajone ir tam teikti prioritetą. Ne dėl kažkokių patriotinių priežasčių, bet todėl, kad prastas kalbos mokėjimas nulemia prastus mokinių pasiekimus visose mokykloje mokamuose dalykuose, taip pat, prasčiau kalbą valdantys jaunieji piliečiai, susiduria su dideliais sunkumais perėję mokytis į universitetus.

Pabrėžtina, kad lietuvių kalbos mokymo stiprinimas neturi ir nebus daromas lenkų ar rusų kalbos mokymo sąskaita. Kalbos mokėjimo ant kupros nenešiojame, tad lenkų ir rusų kalbos mokėjimas turi būti Vilniaus rajono vaikų privalumas. Čia nereikia žiūrėti net į mokyklas – pažvelkite į Vilniaus regiono savivaldos lygio institucijų posėdžius ir greitai suprasite, kad net išrinkti politikai ir gana aukšto lygio valdininkai dažnai kalba ne gražia lenkų kalba, o, kaip mes sakome, tuteišiškai.

Prioritetu turi būti ankstyvasis vaikų ugdymas, nes būtent per jį lengviausia daryti įtaką moksleivių pasiekimams. Darželinukų ir pradinių mokinių moksleivių ugdymą traktuosime ypač rimtai, o ne kaip laikotarpį, kuomet vaikų užimtumas yra vos ne svarbesnis nei jų paruošimas tolimesniam mokslui. Nacionalinės švietimo akademijos pavyzdžiu įsteigsime Vilniaus rajono švietimo akademiją, kurioje po pamokų ir savaitgaliais galės mokytis visų Vilniaus rajono mokyklų geriausi moksleiviai.

Akademijos veikla padėtų rajonui pakilti aukščiausių pasiekimų grafoje. Tai padėtų visoms rajono mokykloms, nes besimokantys ambicingoje ir darbščioje aplinkoje moksleiviai keis savo kultūrines nuostatas mokslo atžvilgiu, o grįžę į savo klasę jie dalinsis akademijoje įgytomis žiniomis ir įgūdžiais. Kartu, Vilniaus rajono švietimo akademija skatins pasididžiavimą savo regionu ir gilesnį jo pažinimą.

Galop, būtina permąstyti ir dalintis gerąja patirtimi, kurios Vilniaus rajone taip pat yra. Čia akys visų pirma krypsta į daugiakalbę Pagirių gimnaziją, kuri patenka tarp 50 geriausių Lietuvos mokyklų. Būtina suprasti ir kitur diegti Pagirių gimnazijos priimtus sprendimus ir tradicijas, kurios leidžia šiai gimnazija pasiekti tokių puikių rezultatų.

Šiandien akivaizdu, kad supdamas ekonomiškai stipriausią, turinčią puikią kultūros ir švietimo architektūrą Vilniaus miesto savivaldybę Vilniaus rajonas tuo visiškai nepasinaudoja ir yra neišnaudotų galimybių vieta.

Tikime, kad artėjantis rinkimų periodas leis pralaužti šį įšalą ir pagaliau pajudėti teigiamų pokyčių linkme. Vilniaus rajonas negali būti vieta, kurioje žlugdome mūsų vaikų ateitį.

Komentaro autoriai:

Robert Duchnevič, LSDP pirmininkės pavaduotojas, Vilniaus r. savivaldybės tarybos narys

Ruslanas Baranovas, LSDP Vilniaus r. skyriaus pirmininko pavaduotojas, buvęs mokytojas