Kaip tinkamai rūšiuoti kapinėse susidarančias atliekas, pataria Diana Lubė, „Ecoservice” teritorijų priežiūros verslo direktorė, o kokios svarbiausios motinos dienos tradicijos ir kaip jos dera prie šiuolaikinio gyvenimo, komentuoja etnologė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė Asta Valiukevičienė.
Gamta – mamos simbolis
Motinos vaidmuo senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, anot A. Valiukevičienės, buvo sakralus, juk mama suteikia svarbiausią dalyką – gyvybę. „Iki šių dienų išliko gamtos ir motinos tapatinimas, žemė suprantama kaip suteikianti gyvybę, tautosakoje ji vadinama motinėle. Mūsų kultūroje motinėle vadinama ir saulė. Motina tradicinio žmogaus pasaulėjautoje itin svarbi, ji yra žmogaus gyvenimo pamatas, ašis”, – dalijosi A. Valiukevičienė.
Kai mamos jau nebėra gyvųjų tarpe, ryšį su ja pagal papročius galima palaikyti per gamtos objektus. Anot etnologės, kapų lankymas, bendravimas su mirusiųjų Vėlėmis yra neatsiejama lietuvių kultūros dalis, tačiau tą ryšį užmegzti galima tik rodant pagarbą gamtai, stengiantis jos neteršti.
D. Lubė pasakoja, kad iki motinos dienos stengiamasi atlikti visus paruošiamuosius darbus – sutvarkyti kapinių aplinką, surinkti pernykščius lapus, nulūžusias šakeles, nugenėti medžius, nušienauti žolę, pasirūpinti susikaupusiomis atliekomis. Taip simboliškai pasiruošiama mamos dienai, stengiamasi, kad kapinės atrodytų tvarkingai atiduodant pagarbą brangiems žmonėms.
Anot D. Lubės, gyventojai dažnai stengiasi išpuošti kapus įvairiais vainikais, dirbtinėmis gėlėmis, uždegti žvakelių, taip suprasdami pagarbą. Vėliau šie daiktai virsta atliekomis, kurias reikėtų tinkamai išrūšiuoti: „Anksčiau kapinėse atliekos buvo metamos tiesiog už tvoros, dažnai grunte iškastose duobėse, ten susiformuodavo sąvartynai, kurie nei atrodo estetiškai, nei buvo tinkami aplinkai. Šiuo metu šalia daugumos kapinių yra įrengti specialūs rūšiavimo konteineriai, todėl džiaugiamės, kad gyventojai vis daugiau rūpinasi aplinka ir vis daugiau rūšiuojama, kad atliekos būtų perdirbamos ir panaudojamos pakartotinai.”
Saikas yra gražu
A. Valiukevičienė dalijasi, kad lietuvių kultūroje pagarba motinai ir jos ypatingas vaidmuo vaikų gyvenime išlieka ir po mirties: „Motinos meilė mūsų kultūroje suprantama kaip absoliuti, begalinė, todėl išlieka ir po mirties. Būdinga, kad pasakose našlaičiai kalbasi su mama prie kapelio, gauna jos pagalbos ir patarimų net iš anapus. Liaudies dainose minima, kad ant mamos kapelių liepelė užaugo, aukseliai pražydo, gegutė kukuoja, taigi, kapą puošia pati gamta, o žmogui persistengti nereikia. Gražu tai, kas natūralu, dera aplinkoje.”
Kapinėse nuo žvakelių susidarančios atliekos, gausūs kiekiai įvairių gėlių, plastikinių papuošimų teršia aplinką, nes yra sunkiai suyrančios, lieka ištisoms kartoms, todėl itin svarbu rūpintis tinkamu jų tvarkymu. D. Lubė pabrėžia, kad ne visos kapuose susidariusios atliekos gali būti perdirbamos, reikėtų stengtis, kad tokių atliekų būtų mažiau.
„Rūšiuojant kapinėse svarbiausia atskirti keturių rūšių atliekas: žaliąsias, stiklą, plastiką ir popierių, likusias reikėtų mesti į buitinių atliekų konteinerius. Visas kapinėse susidariusias žaliąsias atliekas – pernykščius lapus, spyglius, natūralias gėles – reikėtų mesti į žaliųjų atliekų konteinerius. Svarbu nuo gėlių ar vainikų atskirti įvairias metalines, plastikines dalis, kurios negali būti kompostuojamos”, – patarė D. Lubė.
Anot specialistės, rūšiuojant kapinių žvakes, reikėtų atskirti jų dalis – stiklines žvakides mesti į stiklo konteinerį, plastikinius dangtelius, padėkliukus, indelius – į plastiko. Ruošiantis išmesti vainikus ar gėlių kompozicijas, dera įsitikinti, ar nėra plastikinių gėlių – jų negalima perdirbti, todėl jos turėtų būti išmetamos į mišrių komunalinių atliekų konteinerius.
Ruošiantis mamos dienai, galima pagalvoti ir apie ekologiškus sprendimus. Anot A. Valiukevičienės, anksčiau nebuvo papročio kapus puošti itin gausiai, o kuklumas, saikas buvo suvokiamas kaip grožis, todėl verta ir šiais laikais pagalvoti apie minimalistinę kapų puošybą.