Miškų apsuptos Burbiškės iki šiol buvo tarsi pamirštas kampelis – mažai kas žino, kad čia buvo projektuojamas vienas pirmųjų didžiulių sostinės mikrorajonų, net su galimybe patekti į jį funikulieriumi.
Praėjusio amžiaus viduryje vieni žymiausių to meto architektų parengė projektą Burbiškėse įkurti vieną pirmųjų didžiulių sostinės masinės statybos daugiabučių namų kvartalų. Istorikas, gidas, iniciatyvos „Gatvės gyvos“ įkūrėjas Albertas Kazlauskas, parengęs Burbiškių istorinę apybraižą, pasakoja, jog paradoksalu, tačiau netoli sostinės senamiesčio plytinčiose Burbiškėse niekada negyveno daug žmonių ir iki minėto laikotarpio jos nesulaukė dėmesio.
„Burbiškių pavadinimą dažniau linksniuoti pradėta praėjusiame amžiuje.1960–1961 m., kai dar nebuvo nei Žirmūnų, nei Lazdynų, gyvenamojo kvartalo projektas Burbiškėse buvo pirmas bandymas projektuoti pagal naują vadinamąją „pakopinę“ projektavimo sistemą. Rajonuose privalėjo būti mokykla, parduotuvė, sveikatos priežiūros įstaiga, pramogų vietos ir visa kita, ką galima pasiekti pėsčiomis per trumpą laiką“, – dėsto A. Kazlauskas.
Mastas – kaip Antakalnis ir Žirmūnai kartu sudėjus
Mikrorajonui, kuriame turėjo apsigyventi 80–90 tūkst. gyventojų, buvo parengta architektūrinė-planinė užduotis. Projektą buvo numatyta įgyvendinti etapais, kurių pirmasis apėmė 123 ha, skirtus 25–30 tūkst. gyventojų.
Burbiškių gyvenamųjų namų projektą kūrė vieni žinomiausių to meto architektų – Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, broliai Nasvyčiai, Jaunutis Makariūnas, kurie vėliau projektavo kitus miesto rajonus ir pelnė ne vieną apdovanojimą.
„Burbiškės jiems buvo tarsi repeticija. Buvo netgi sugalvota idėja įrengti funikulierių, kad iš rajono ant kalno būtų galima nusileisti į miško slėnį. Tai, aišku, liko tik brėžiniuose, bet pati idėja buvo įdomi. Kodėl būtent Burbiškėse planuotas tas rajonas? Kuo vieta patraukė architektus? Tuo metu miesto plėtros kryptis buvo kitokia. Tuomet logiška buvo plėsti miestą aplink Senamiestį: Naujininkus, Burbiškes ir kitas jam artimas vietoves“, – dėsto A. Kazlauskas.
Vis dėlto projektas buvo ilgam padėtas į stalčių ir liko tik brėžiniuose – miesto plėtrą buvo nuspręsta pasukti į šiaurės vakarus, o pietinė dalis, kurioje gyvenamųjų namų ir verslo biurų statybos įsibėgėja tik dabar, anuomet palikta neurbanizuota arba atiduota pramonei.
1971 m. kita architektų komanda vėl numatė Burbiškėse sukurti mokslo ir bendrabučių rajoną 13,6 tūkst. gyventojų. Ketinta statyti kelis bendrabučius, technikumus, sporto ir mokslo pastatus. Šis projektas taip pat liko neįgyvendintas.