Daugėja tekstilės atliekų – perkame per daug ar vartojame per trumpai? 

0
131

Aplinkos apsaugos agentūros skelbiamais 2021 m. mišrių komunalinių atliekų sudėties tyrimo duomenimis, Lietuvoje tekstilė sudaro apie 7,2 proc. visų atliekų srauto. Tikėtina, kad kasmet vienas gyventojas išmeta apie 20 kg atliekų. Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) novatorės, Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros vedėjos doc. dr. Aušros Zigmontienės, viena iš esminių priežasčių, didinančių tekstilės atliekų susidarymą – greitoji mada. Sparti drabužių linijų ir mados tendencijų kaita skatina didesnį vartojimą ir sutrumpina drabužių tarnavimo laiką. Skaičiuojama, kad vidutiniškai Europoje vienas drabužis dėvimas vos 7–9 kartus.  

Kur keliauja išmesti drabužiai? 

Pasak VILNIUS TECH novatorės, išmestos tekstilės atliekos dažniausiai nukeliauja į atliekų deginimo įrenginius arba sąvartynus. Situacija, tvarkant šias atliekas tiek visame pasaulyje, tiek Europoje ir Lietuvoje, keičiasi labai lėtai. Tai priklauso nuo to, kaip šiomis atliekomis atsikrato jų savininkas.  

„Jei tekstilės atliekos nukeliauja į mišrių atliekų konteinerį – perdirbti ar kitaip sutvarkyti šių atliekų beveik neįmanoma. Tokia tekstilė užteršiama kitomis atliekomis, tad ji tinka tik deginimui ar šalinimui sąvartyne. Jei tekstilės atliekos yra rūšiuojamos ir gyventojai jas meta į tam skirtus atliekų konteinerius, tuomet atrūšiavus tokias atliekas rūšiavimo centruose, tinkamos gali būti ir panaudojamos. Tvarkinga, dar dėvėjimui tinkanti tekstilė ir jos gaminiai gali būti naudojami pagal paskirtį, kita dalis gali būti perdirbama į įvairias šluostes ir tik likusi dalis, kuri nebetinkama perdirbimui, keliauja į atliekų deginimo įrenginius“, – teigia A. Zigmontienė. 

Tekstilės gaminius galima pristatyti ir į stambių gabaritų atliekų aikšteles. Lietuvoje veikia nemažas šių aikštelių tinklas. Be to, šalia jų yra įvairūs daiktų dalinimosi centrai, kuriuose ne tik galima priduoti nereikalingus, bet dar tinkamus naudoti tekstilės gaminius, buitinę techniką, baldus, bet ir nemokai pasiimti jų sau. Tai labai puikus būdas tausoti gamtos išteklius, pratęsti daiktų naudojimą ir nedidinti atliekų kalnų sąvartynuose.  

Tinkamas drabužių rūšiavimas 

Novatorė taip pat pabrėžia, kad itin svarbu tinkamai išrūšiuoti tekstilės atliekas. Jeigu prieš išmesdami drabužius žmonės galvoja apie tai, kad tam tikri gaminiai yra tinkami ir gali būti dar kartą panaudoti ar perdirbti, svarbu į atliekų konteinerius nedėti nešvarių daiktų, kad šie neužterštų kitų, esančių konteineryje.  

„Į tekstilės atliekoms skirtą konteinerį galima dėti švarius drabužius, avalynę, rankines, diržus, užuolaidas, patalynę, minkštus žaislus. Tam, kad daiktai būtų apsaugoti, geriausia juos sudėti į maišą, užrišti ir įmesti į  konteinerį. Svarbu uždaryti ir konteinerio dangtį, kad į jį nepatektų krituliai, atliekos nesudrėktų. Kartais ir pati matau, kad labai daug tekstilės atliekų būna palikta šalia konteinerio. Visų pirma, tai draudžia atliekų tvarkymo taisyklės, o antra, tikėtina, kad palikti daiktai bus išmėtyti, išpurvinti ir nebus tinkami tolimesniam jų panaudojimui ar perdirbimui. Lietuvoje mes dar žengiame pirmuosius tekstilės rūšiavimo žingsnius, tačiau neužtenka vien tik rūšiuoti atliekas, lygiagrečiai turi būti kuriami ir diegiami tokių atliekų perdirbimo pajėgumai“,– pabrėžia VILNIUS TECH docentė.

Tekstilės atliekos – ar visą galima perdirbti? 

Anot A. Zigmontienės, ne visi tekstilės gaminiai, nors jie ir išrūšiuoti, gali būti lengvai perdirbami. Pasaulyje perdirbama tik apie 12 proc. tekstilės gaminių, o į pluoštą perdirbama tik 1 proc. visos tekstilės. Svarbiausi veiksniai, ribojantys jų perdirbimą – tekstilės sudėtis, būklė ir perdirbimo infrastruktūra.  

Tekstilės gaminiai, kurių gamybai buvo naudojamas natūralus pluoštas – medvilnė, vilna, šilkas ir linas, paprastai perdirbami lengviau. Iš tokių gaminių galima pagaminti siūlus arba panaudoti perdirbinius užpildyti čiužiniams, užkimšti baldams ir pan. Tekstilės gaminiai, pagaminti iš sintetinių pluoštų, tokių kaip poliesteris, nailonas ir akrilas, gali būti perdirbami, tačiau šis procesas – sudėtingesnis. Šie pluoštai gali būti apdorojami mechaniškai arba chemiškai, pavyzdžiui, gaunant naujus polimerus, iš kurių vėliau galima gauti kitus sintetinius pluoštus. Kartais tokie polimerai maišomi su plastiku, taip gaminamos įvairios kompozitinės medžiagos.  

„Didžioji dalis tekstilės gaminių pagaminti iš skirtingų pluoštų, pavyzdžiui, medvilnės ir poliesterio mišinio, o tokių gaminių perdirbimas kelia nemažai iššūkių, nes skirtingi pluoštai turi skirtingas savybes, tuomet reikia naudoti atskirus perdirbimo procesus ir inovatyvias technologijas. Pavyzdžiui, taip visų mėgstami nešioti džinsai –  jie pagaminti iš medvilnės verpalų, kurie paprastai maišomi su elastanu. Nepamirškime, kad yra ir kitų komponentų – užtrauktukai, sagos ir poliesterio siuvimo siūlai. Tokį gaminį perdirbti itin sudėtinga. Prie perdirbimo sudėtingumo prisideda ir tai, kad tekstilės gaminiams naudojami įvairūs dažai“, – sako A. Zigmontienė.

VILNIUS TECH novatorė atkreipia dėmesį, kad 2022 m. kovo  mėn. buvo priimta „ES tvarios ir žiedinės tekstilės ekonomikos strategija”, kurioje nurodoma, kad iki 2030 m. privaloma užtikrinti, jog visi į ES rinką tiekiami tekstilės gaminiai būtų ilgaamžiai ir perdirbami, pagaminti iš perdirbtų pluoštų, kiek įmanoma – be pavojingų cheminių medžiagų. Šioje strategijoje taip pat nurodoma, kad svarbu plėsti mokslinius tyrimus bei inovacijas kuriant tekstilės perdirbimo pajėgumus ir įgyvendinant žiedinės ekonomikos principus.