Daugiau nei 900 valandų po žeme. Antrus karo metus vaikai Ukrainoje pasitinka bunkeriuose

0
172
Children take shelter during an air raid alert in Dnipro region, Ukraine in February, 2023. In their kindergarten, they use the basement as a shelter. The underground premises are now equipped for drawing, playing, and dancing. Also, every pupil has a stall with an emergency backpack full of water, snacks, warm clothes, and favourite toys. Before eventually taking shelter, children dress, leave their rooms, and go around the building to descend to the basement. It takes about three minutes for everybody to evacuate. To make children evacuate promptly, teachers created playful drills. During alarms, they turn on loud music and dress up as fantasy creatures to reduce stress on children. Now, pupils treat evacuation as an 'adventure to the cave'.

Per pirmuosius karo metus vaikai Ukrainoje po žeme praleido apie 920 valandų*. Tai yra 38,3 dienos arba ilgiau nei mėnuo slėptuvėse ir bunkeriuose. Kasdien bombarduojant ir slepiantis patiriamas stresas daro didelę žalą vaikų ir suaugusiųjų psichinei sveikatai bei psichosocialinei būklei. Pasaulio sveikatos organizacija apskaičiavo, kad vienas iš penkių žmonių, gyvenančių karo sąlygomis, patiria didelę riziką susirgti tam tikros formos psichikos sutrikimais, o tęsiantis karo veiksmams jų simptomai stiprėja.

Vaikai nepradėjo karo, bet moka didžiausią kainą

„Prieš metus prasidėjęs karas drastiškai pakeitė milijonų vaikų gyvenimus Ukrainoje. Tam, kad išvengtų sparčiai plintančių žiaurumų, tūkstančiai šeimų buvo priverstos palikti savo namus. Daugelis vaikų matė, kaip jų namai ir mokyklos buvo sugriautos, o jų artimieji buvo nužudyti per nesibaigiančius apšaudymus ir raketų atakas. Prasidedant antriesiems karo metams, vaikai ir toliau priversti stebėti naujas smurto bangas“, – sako Sonia Khush, „Save the Children“ direktorė Ukrainoje. – „Vaikai nepradėjo šio karo, bet jie moka didžiausią kainą. Manęs nesiliauna stebinti tai, kokie ištvermingi yra vaikai. Jie atlaiko visus iššūkius ir, jei suteiksime jiems galimybę, su trupučiu pagalbos, jie sugebės šią sunkią patirtį nukreipti į jų pačių augimą.“

Remiantis oficialiais šaltiniais, kurie leidžia apskaičiuoti apie oro antskrydžius perspėjančių sirenų skaičių ir trukmę visoje Ukrainoje*, per pastaruosius metus iš viso šalyje sirenos gaudė apie 16 207 kartus** ir vidutiniškai truko apie valandą. Dėl nesibaigiančių atakų negalėdamos palikti slėptuvių, šeimos su vaikais po žeme praleidžia iki 8 valandų.

Pavyzdžiui, Charkove per praėjusius metus sirenos, įspėjančios gyventojus apie galimą raketų smūgį ar apšaudymo grėsmę bei raginančios slėptis, gaudė daugiau nei 1700 kartų. Iš viso jos truko 1500 valandų, o Donecko ir Zaporožės regionuose – po daugiau nei 1100 valandų.

Palei fronto liniją pietryčių Ukrainoje apšaudymai beveik nesiliauna. Ten gyvenančios šeimos buvo priverstos palikti savo namus – daugelis jų dabar sunaikinti – ir gyventi slėptuvėse be pagrindinių patogumų, tokių kaip elektra, vanduo ir šildymas.

Kai sirenos užklumpa mokykloje – slėptuvės paieška tampa iššūkiu

„Mes visi verkėme, buvome mirtinai išsigandę“, – 16 metų Sophia prisimena, kaip vasario 24 d. Charkove pabudo nuo sprogimų ir sirenų. Po to, kai keletą kartų buvo priversta persikelti vis į kitą vietą, ji padėjo savanoriams. Galiausiai pati ir dar aštuoni vaikai buvo evakuoti į Zakarpatiją, toli į Ukrainos Vakarus, kur dabar gyvena su savo močiute.

Nors Vakarų regionas laikomas vienu saugiausių, pasak Sophios, oro sirenos kaukia dažnai. Kai suveikia sirena, Sophia paprastai valandą praleidžia tamsiame ir šaltame rūsyje po namu, bet jei sirenos ją užklumpa mokykloje, slėptuvės paieška tampa iššūkiu.

„Jei pasigirsta apie oro antskrydį perspėjanti sirena, vyresnieji – 9-11 klasių mokiniai – einame į kaimo tarybos pastatą, kur įrengtas bunkeris“, – pasakoja Sophia. – „Ten nubėgti trunkame penkias minutes, jei pėstute – 15 minučių. Bet aš visada galvojau, jei pavojus kiltų, kai nėra elektros ir mes sirenos negirdėtume, kiek, prasidėjus raketų atakai, užtrukčiau nubėgti iki slėptuvės… Prireikė 47 sekundžių.“

Pavojaus sirenos vaikams jau tapo įprasta gyvenimo dalimi

Turėti pilnai įrengtą bunkerį su baldais ne kiekvienas gali sau leisti. Daugelis ir toliau glaudžiasi dažnai šaltuose gyvenamųjų namų ar kitų pastatų rūsiuose.

Dniepro mieste, Rytų Ukrainoje, išpuoliai dažnesni. Neseniai miestą sukrėtė raketos smūgis, sunaikinęs daugiabutį ir nusinešęs 46 civilių gyvybes. Dniepro priemiesčio vaikų darželio auklėtoja organizacijos „Save the Children“ atstovams sakė, kad apie oro atakas pranešančios sirenos jos auklėtiniams jau tapo įprasta gyvenimo dalimi.

„Jie apsirengia, išeina į lauką, apeina darželio pastatą ir nusileidžia į slėptuvę… Vaikai į slėptuvę susiruošia per maždaug 3 minutes“, – pasakoja mokytoja Svitlana. – Kiekvieną kartą, pasigirdus sirenoms, kartu su kolegomis privalome evakuoti apie 200 vaikų, daugelis jų turi specialiųjų poreikių.“

Siekdami sumažinti sirenų keliamą įtampą, mokytojai kartais pasiūlo vaikams užsiimti žaismingais pratimais, kurie padeda jiems pasiruošti ekstremaliai situacijai ir greitai nusileisti į slėptuvę.

Darželio rūsyje yra reikalingų priemonių – vaikai gali piešti, žaisti ir šokti. Taip pat kiekvieno darželinuko spintelėje yra ekstremalioms situacijoms paruošta kuprinė su vandeniu, užkandžiais, šiltais drabužiais ir mėgstamais žaislais.

„Esame rūsyje [nes] gaudžia sirena. [Mes atėjome čia], todėl sirenos nebėra. [Čia] man patinka piešti dažais, žaisti su lėlėmis“, – sakė 4 metų Oleh.

„Jei atvirai, vaikams taip patinka [leistis į rūsį], kad dažniausiai jie klausia: „Kada kitą kartą eisime į urvą?“ Taip jie vadina slėptuvę“, – sakė Svitlana. – „Slėptuvėje mes ir mokomės, bet yra vaikų, kurie kaukiant sirenoms, verkia, todėl slėptuvėje turime taip vadinamą vienumos kampelį. Šiems vaikams, žinoma, geriau kurį laiką pabūti vienam ir negirdėti viso to triukšmo.“

Gaudžiant sirenoms – slėptuvėje ruošia namų darbus

Didesniuose miestuose, pavyzdžiui, sostinėje Kyjive, skubėdamos slėptis šeimos vaikus vedasi į požemines automobilių stovėjimo aikšteles ar metro stotis. Kai kurie iš jų pirmaisiais karo mėnesiais šiose požeminėse perėjose pasistatydavo palapines.

„Kai kyla lėktuvai, mes pasiruošiame. Pirmosiomis karo dienomis bijojau, o dabar tai jau įprasta. Kiekvienas turi savo kuprinę. Pasiimame jas ir išeiname“, – pasakojo dviejų vaikų mama Maryna, jos vyrui ir vaikams sėdint metro stotyje ant mažų kėdžių, kurias šeima paėmė iš namų kartu su pilnais maišais vandens ir maisto. Eiti į metro, kai paleidžiamos raketos, dabar daugeliui šeimų yra lyg įprasta rutina.

Jos dukra, dvylikametė Olena pasakojo apie gyvenimą slėptuvėje: „Kai gaudžia sirenos, naršau išmaniajame telefone. Jei tai vyksta mokslo metu, galiu padaryti namų darbus. Būname slėptuvėje, nes į mus paleidžiamos raketos, ir čia sėdėti geriau dėl mūsų pačių saugumo. Tai nuobodu. Bet geriau nuobodžiauti, nei būti sužeistai“.

Suteikė pagalbą daugiau nei 800 000 Ukrainos žmonių 

Vaikams katastrofiškus karo Ukrainoje metus organizacija „Save the Children“ apžvelgė ataskaitoje „A Heavy Toll“. Joje akcentuojamas nuolatinis didžiulis pavojus, su kuriuo kasdien susiduria vaikai Ukrainoje, ir psichologinės traumos, kurios patiriamos dėl supančio smurto, atskyrimo nuo šeimos ir draugų, persikėlimo gyventi į kitą vietą, neturėjimo galimybės mokytis bei kitų jų teisių pažeidimų.

Organizacija „Save the Children“ ragina kariaujančias šalis laikytis savo įsipareigojimų, vadovaujantis tarptautinėmis humanitarinėmis ir žmogaus teisėmis, bei užtikrinti, kad civiliai gyventojai ir civiliniai objektai, ypač svarbūs vaikams, tokie kaip namai, mokyklos ir ligoninės, būtų apsaugoti nuo atakų. Pažeidimus prieš vaikus padarę asmenys turi būti patraukti atsakomybėm.

„Gelbėkit vaikus“ dirba Rytų Ukrainoje nuo 2014 m. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus karui,  organizacija ženkliai išplėtė veiklą ir suteikė pagalbą daugiau nei 800 000 žmonių, įskaitant 436 500 vaikų, pavyzdžiui, aprūpino maistu ir vandeniu, grynaisiais pinigais, įrengė saugias erdves, kur karą išgyvenantys vaikai ir šeimos gauna jiems reikalingą paramą.

Siekiant apsaugoti tapatybę, vardai buvo pakeisti.