Europos atminties ir solidarumo tinklas kviečia prisijungti prie Holokausto aukų pagerbimo bei jų atminimo minėjimo sausio 17–31 dienomis

0
42
SONY DSC

Sausio 27-oji – skaudi ir nepaprastai svarbi data istorijoje – Tarptautinė nacių nužudytų nekaltų žmonių atminimo diena. Ji įrašo Aušvico lagerį kaip hitlerininkų užmojo sunaikinti visą žydų tautą simbolį.

Sausį prisimename ir Štuthofo lagerio evakuaciją, vadinamąjį mirties žygį, kuomet nuo šalčio ir išsekimo mirė daugybė šioje nacių koncentracijos stovykloje kalėjusių žmonių. Štuthofo stovykla buvo padaryta Lietuvos žydų naikinimo ir persiuntimo į kitus nacių „mirties fabrikus“ vieta.

Dalinamės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko dr. Alfredo Rukšėno Holokausto atminčiai skirta publikacija

Daugelyje pasaulio šalių minima sausio 27-oji – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Ji pradėta minėti po 2005 m. lapkričio 1 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos rezoliucijos 60/7, kuri oficialiai pasmerkė milijonų Europos žydų išžudymą, taip pat nacių vykdytas sinti ir romų žudynes. Rezoliucijoje atmetamas Holokausto neigimas, smerkiama diskriminacija ir prievarta religiniu ar etniniu pagrindu. Jau tos dienos pavadinimas rodo ją susijusią su žmonijos istorine, dramatiška atmintimi, su nacių valdymo laikotarpį dar prisimenančiais žmonėmis, su jų giminės istorija.

Holokaustas, dar vadinamas Šoa, informaciniuose šaltiniuose paprastai apibūdinamas kaip nacistinės Vokietijos vadovybės su kancleriu Adolfu Hitleriu priešakyje 1933–1945 m. vykdyta žydų genocido politika Vokietijoje ir jos okupuotuose šalyse. Holokausto laikotarpiu žuvo, vienais duomenimis, šiek tiek daugiau, kitais – kiek mažiau nei 6 mln. žydų. Šia dieną taip pat prisimenami ir karo belaisviai, kiti, t. y. ne žydų tautybės asmenys, žuvę Antrojo pasaulinio karo metu. Vieni tyrinėtojai Holokausto pradžia, neatmesdami iki tol jau egzistavusios žydų diskriminacijos, laiko 1939 m. rugsėjo 1 d., kai nacistinės Vokietijos Vermachto pajėgos įsiveržė į Lenkiją, kai prasideda Antrasis pasaulinis karas. Kiti tyrinėtojai Holokausto pradžia laiko 1933 m., kai nacių partija laimėjo rinkimus į Reichstagą, sudarė koaliciją su ideologiškai giminingomis partijomis ir tapo vienvalde jėga, pradedančia leisti vieną po kito žydus diskriminuojančius įsakymus. Vienas iš nacių valdymo pasekmių – 1938 m. lapkričio 9–10 d. surengtas pogromas prieš žydus, kuris istorinėje literatūroje įvardijamas kaip „Krištolinė naktis“.

Sausio 27-oji kaip Holokausto aukų atminimo diena buvo pasirinkta ir dėl to, kad 1945 m. tą dieną, t. y. prieš 79 metus, Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos išlaisvino Aušvico koncentracijos stovyklą, kuri 1940 m. gegužės 20 d. buvo įsteigta SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio įsakymu. Iki 1945 m. pradžios joje buvo nužudyta (daugiausia – dujų kamerose) 1,1–1,5 mln. žmonių, iš jų apie 960 tūkst., t.y. apie 90 proc. buvo žydai. Kitais duomenimis, žydų tautybės aukų skaičius sudarė daugiau nei vieną milijoną. Tad šioje stovykloje gyvybės neteko daugiau nei vienas šeštadalis visų Holokausto aukų. Osvencimo konclagerio pirmasis komendantas Rudolfas Hössas Niurnbergo proceso metu tvirtino, kad nužudyta daugiau kaip 3 mln. žmonių. Šią ypatingą dieną pravartu prisiminti ir tai, kad į penktą šeštadalį visų Holokausto aukų, žuvusių ne Osvencime, patenka ir tie žydai, kurie žuvo Lietuvoje nacių valdymo laikotarpiu, t. y. 1941–1944 metais. Nacių ir sovietų nusikaltimų tyrimo komisijos duomenimis, Holokausto metu žuvo 200 tūkst.–206 tūkst. žydų. Tarp jų buvo maždaug 190 tūkst. Lietuvos žydų, apie 8 tūkst.–10 tūkst. žydų pabėgėlių iš Lenkijos, apie 5878 žydai iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Kitų tyrinėtojų duomenimis, per Holokaustą Lietuvoje žuvo apie 195 tūkst. žydų.

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena primena, kad žydų bendruomenė iki žūties buvo sudėtinė Lietuvos visuomenės dalis. Dabar nelengva tiksliai nustatyti, kada žydai apsigyveno Lietuvoje. Yra nuomonių, kad pirmieji žydai Lietuvoje galėjo apsigyventi jau XII amžiuje, ieškodami prieglobsčio nuo vargų, patirtų per Kryžiaus žygius. Panašu, kad žydų bendruomenė ženkliai galėjo pagausėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo metais (1316–1341), kada jie atvyko kartu su amatininkais, pirkliais. Lietuvoje žydai pasirodė praėjus daugiau nei tūkstančiui metų po Judėjos karo (66–73 m. e. ), po Bar Kochbos vadovaujamo sukilimo prieš romėnus pralaimėjimo 135-aisias metais. Po pastarojo pralaimėjimo romėnai uždraudė žydams gyventi Palestinoje. Žydai apsigyveno Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Pietų Europos valstybėse, Viduramžiais – daugelyje Europos ir Azijos valstybių. 1388 m. birželio 24 d. Vytautas Didysis suteikė privilegiją, kaip nurodo vieni informaciniai šaltiniai, Trakų, kitais duomenimis – Brastos žydams. Ši privilegija apibrėžė jų teises Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje. Vėliau privilegija pradėjo galioti ir kitose kunigaikštystės vietovėse gyvenusiems žydams.

Vėlesniais laikotarpiais privilegijos teikiamas teises žydams patvirtino ir kiti kunigaikščiai. Tad galima teigti, kad žydai Lietuvoje gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (XIII–XVIII a.) laikais, carinės Rusijos (1795–1915 m.), kaizerinės Vokietijos (1915–1918 m.) valdymo laikotarpiais bei nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.), pirmosios sovietų okupacijos (1940–1941 m.) laikotarpiais. Nuo apsigyvenimo Lietuvoje pradžios iki Holokausto žydai vertėsi prekyba, amatais, pinigų skolinimu, bankininkyste. Buvo ir tokių, kurie vertėsi ir žemės ūkiu. Žydų bendruomenės nariai turėjo savo mokyklas, maldos namus, sinagogas, kultūrines ir kitokias įstaigas. Lietuvoje būta įvairių judaizmo srovių. Lietuvoje gyveno žymių žydų, neabejotinai nusipelniusių menui, muzikai, tapybai, mokslui, filosofijai. XX a. pirmoje pusėje žydai turėjo dešiniosios ir kairės pakraipos politines partijas, organizacijas. Kita vertus, visais laikais ir čia, kaip ir daugelyje kitų kraštų, būta antisemitizmo apraiškų. 1897 m. Lietuvoje 350 tūkst. 500 žydų; jie sudarė 39,6 proc. Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų. Daugiausia žydų (61 tūkst. 847) gyveno Vilniuje (40 proc. miesto gyventojų), jie sudarė 30–40 proc. Vilniaus fabrikų darbininkų, apie 50 proc. amatininkų. Lietuvos Respublikoje 1923 m. gyveno 153 tūkst. žydų, jie sudarė 8,3 proc. visų gyventojų (1939 m. pabaigoje Lietuvoje su Vilniaus kraštu gyveno apie 240 tūkst. žydų). Suprantama, kad galima prisiminti ir daugiau įvairių istorinių dalykų, susijusių su žydų tautos istorija.

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena neabejingus žmones skatina apmąstyti tai, kas ištiko žydus vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1944 m.), t. y. praėjus daugiau nei 600 metų nuo žydų įsikūrimo Lietuvoje. Atrodo, kad tokie apmąstymai, supratimai, t. y. sunkioji istorinė atmintis – ne kiekvieno žmogaus jėgoms. Neretai tokius dalykus norima išstumti iš savo istorinių vizijų lauko, ieškoti pateisinimų ir pan. Sulig kiekviena diena vis mažėja galimybių pažinti šį laikotarpį iš amžininkų, iš Holokaustą išgyvenusių žydų – tokių žmonių dabartiniu metu likę nedaug, greitai jų apskritai neliks. Tačiau gelbsti istorinė literatūra, šaltiniai, senos nuotraukos, kiti liudijimai. Jie atskleidžia, kad pagrindinė atsakomybė už žydų žūtį tenka nacių Vokietijos vadovybei, okupacinei valdžiai: vokiečių karinei ir civilinei administracijai, vokiečių saugumo policijos ir SD Lietuvoje pareigūnams, vokiečių rezervinės policijos batalionams, Vermachto atskiroms divizijoms. Paaiškėja ir tai, kad vien tik nacius kaltinti dėl žydų žūties nėra teisinga. Okupacinei valdžiai pavyko įtraukti į žydų persekiojimą, naikinimą ir dalį krašto gyventojų, dirbusių apskričių, valsčių savivaldos institucijose, viešosios, saugumo, kriminalinės ir kitos rūšies policijos įstaigose, tarnavusių pagalbinėje policijoje, savisaugos batalionuose, Vilniaus ypatingajame būryje. Istorinėje literatūroje teigiama, kad prisidėti prie Holokausto įtakos turėjo ir vietinis antisemitizmas, kriminaliniai elementai, priešingi geopolitiniai žydų ir lietuvių interesai (vieni orientavosi į Sovietų Sąjungą, taip tikėdamiesi apsisaugoti nuo nacių, kiti norėjo nusimesti komunistinį jungą), sustiprėjusios fašistinės ir nacionalistinės nuotaikos. Darė poveikį ir nacių režimo įstaigų vykdomas spaudimas, baimė nepaklusti įsakymui, prarasti tariamą socialinį komfortą, administracinių įstaigų veikla ir pan.

Holokausto išvakarėse Lietuvoje gyveno arti 3 mln. gyventojų. Į Holokausto veiklą, skirtingais duomenimis, buvo įtraukta 18 tūkst.–23 tūkst. gyventojų. Masinių žudynių operacijose dalyvavo apie 5–6 tūkst. gyventojų. Iš istorinės literatūros, šaltinių galima suprasti, kad šis procesas buvo vokiškų ir lietuviškų organizacijų bendradarbiavimo padarinys. Žydų genocidą kaip procesą sudarė keturios sudedamosios dalys: žydo definicija; turto nusavinimas; izoliavimas, getoizavimas; masinės žudynės. Lietuvoje veikė didieji getai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir dešimtys mažesnių getų, koncentravimo stovyklų, iš kurių žydai buvo konvojuoti į žūties vietas. Lietuvoje esama kiek daugiau nei 190 vietų, kuriose nacių valdymo laikotarpiu buvo žudomi žydai. Didžiausio masto žydų žudynės vyko Aukštuosiuose Paneriuose, Kauno IX forte, Vidzgirio miške prie Alytaus. 1941 m. vasarą ir ruduo – bene kruviniausias laikotarpis Lietuvos istorijoje. Jo metu žuvo apie 130 tūkst., t. y. apie tris ketvirtadalius visų per Holokaustą Lietuvoje žuvusių žydų. Vokiečių karinės administracijos valdymo laikotarpiu (1941 m. birželio pab. ir liepa) buvo žudomi daugiausiai žydai vyrai, moterų nužudyta daug mažiau. Po to, kai kraštą pradėjo valdyti civilinė administraciją, buvo pradėti žudyti visi žydai be išimties, t. y. vyrai, moterys ir vaikai.

Sunkias mintis, kurias sukelia negatyvi istorinė atmintis, sušvelnina buvimas žmonių, kurie nepabijojo gelbėti savo bendrapiliečius žydus. Šiuo metu nustatyta, kad Lietuvoje būta 921 asmens, prisidėjusio prie žydų gelbėjimo tuo metu, kai Lietuvą valdė nacių režimas. Greta žydų reiktų prisiminti ir romus, kuriuos Lietuvoje imta areštuoti 1942 m. vasarą–rudenį. Žmonės daugiausia buvo žudomi Pravieniškių stovykloje, kitos romų žudynių vietos – Šalčininkų rajone, netoli Kirtimų–Porubankos, taip pat Kauno IX forte, Paneriuose. Iš viso nacių okupacijos metais, įvairių istorikų vertinimu, buvo nužudyta apie trečdalis romų bendruomenės arba 200–500 Lietuvos romų. Kita dalis bendruomenės – apie 1 000 romų – buvo deportuoti priverstiniams darbams į Vakarų Europą.

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kitos su Holokaustu sietinos dienos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui (toliau – LGGRTC) nėra tik formalios datos. Centro darbuotai jau nuo pat įstaigos įsikūrimo vykdo istorinius tyrimus, dalis kurių yra skirti ir Holokausto Lietuvoje temai. Šiuos tyrimus sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai grupei priskirtinus tyrimus galima būtų apibūdinti kaip istorinius fundamentaliuosius. Jie pasižymi tuo, kad, remiantis istorinių mokslinių tyrimų metodologija, istorine literatūra, šaltiniais siekiama atsakyti į klausimus, aktualius istoriografijai Holokausto Lietuvoje (1941–1944 m.) tema. Šių tyrimų eigą akivaizdžiai liudija LGGRTC internetiniame puslapyje teikiamos žinios. Antrajai grupei priskirtinus tyrimus galima įvardinti kaip istorinius taikomuosius. Jie pasižymi tuo, kad dažniausiai yra susiję su įstaigų tarnybiniais, visuomeniniais, asmeniniais paprastų gyventojų interesais, kuriuos gali patenkinti tam tikros žinios apie praeitį, jų pagrindu parengti aiškinimai. Pavyzdžiui, kokia nors įstaiga suinteresuota pastatyti paminklą, pakabinti memorialinę lentą. Aiškinasi, ar norimas pagerbti asmuo buvo ar nebuvo susijęs su žydų genocidu ir pan. Anksčiau iš teisėsaugos institucijų buvo susilaukiama užklausimų dėl vieno ar kito asmens veiklos vokiečių okupacijos laikotarpiu, ar jis buvo, ar nebuvo susijęs su žydų genocidu. Kartais tam tikrų istorinių žinių prireikia meno žmonėms, mokslininkams, vykdantiems kūrybinius, mokslinius projektus. Istoriniai taikomieji tyrimai paprastai atliekami, naudojantis jau atliktų istorinių fundamentalių tyrimų duomenimis. Tyrimai atliekami ir archyvuose, rankraščių skyriuose ieškant žinių, tiesiogiai susijusių su tam tikru praktiniu, istoriniu poreikiu. Neretai pasitaiko, kad istoriniai fundamentalūs tyrimai atsako į ne visus klausimus, aktualius istoriniams taikomiesiems tyrimams. Ši aplinkybė suteikia pirmiesiems tolimesnę eigą.