Kitiems parlamentarams, švelniai tariant, kompetencijų neužteko. Už prieš metus priimtą dabartinį, taip ir nepradedantį veikti arba sunkiai aktyvuojamą įstatymą tada balsavo absoliuti Seimo narių dauguma. Todėl šiandien ir turime – Vilniuje mitinguojantys šaukia: „Apsaugokit vaikus nuo vaikų apsaugos“, „Vaikams reikia meilės, o ne instrukcijų vykdymo“.
Vaikams reikia daug ko, o iš valstybės, kaip paaiškėjo, gauna tik vaikų kelis pinigus, „nemokamą“ mokslą, gydymą, sveiką bet nevalgomą maitinimą ir kitą visokeriopą valstybės pagalbą iki pat kažkokių studijų (kas tai?) pabaigos. Žodžiu, valstybė rūpinasi, o greito rezultato norintiems tiesiog trūksta fantazijos. Jiems greitai nuleis „šefus“, kurie pagelbės fantazuoti ir pamatyti, kaip visko daug ir gražu aplinkui. O kur dar prabangiausių restoranų virtuvių vyrėjai mokyklų valgyklose… Žodžiu, darome tai, ko niekas niekada nedarė ne tik kad pastaruosius 30 metų, bet ir net A. Smetonos laikais. Nes nebuvo tokių kompleksuotų – nevykusių sveiko gyvenimo propaguotojų tiek su karatė chalatėliu, tieks su kroso bėgimo kelnaitėmis; nevykusių arba bergždžių nėštukių; nesugebančių išmaitinti savo penkių vaikų; nebuvo daugybę metų “profesionalų”. Ir štai jie atsirado. Ir visur – kaip ir šis tas, tik nieko žmonės be fantazijos nejaučia: juk net laiškai parašyti (12), prekybininkų apetitai suvaldyti, energijos ir degalų kaina rūpesčių nekelia, keliai tiesiami, net brangiau nei iki krizės (į kur?), geležinkeliai, oro uostai – viskas puiku.
Bet grįžkime prie p. A. Maldeikienės pastebėjimų, kuriems jau greitai bus metai. Jau net atrodė, kad ir ši moteris dėl vaikų teisių apsaugos – be fantazijos.
„Nors pernai rugsėjo pabaigoje priimtame įstatyme akcentuotas vaikas, tačiau realiai dėmesys koncentruojamas į institucinę pertvarką, kuri tarsi savaime turėtų garantuoti vaiko gerovę. Kita vertus, nors Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktoje pertvarkos programoje buvo akcentuotas administracinės naštos mažėjimas, dabar, priešingai, biurokratinis aparatas didinamas: kuriami nauji struktūriniai padaliniai regionuose su dviem vadovų pareigybėmis ir komunikacijos specialistu, o skyriams numatomi tik vienas ar du darbuotojai“, – dar sausio 30 d. teigė A. Maldeikienė.
Šakalienės ir Majausko įstatymas jau duoda pirmuosius savo didesnius apčiuopiamus vaisius – todėl ir patyrė visišką fiasko. Jei yra kitų nuomonių, norėtųsi jų išgirsti. Ar tam taip pat trūksta virtuvės šefų išaiškinimo. Etatų pristeigta dešimtimis kiekvienoje savivaldybėje, tačiau kaip parodė Kauno pavyzdys juos užpildo ne vaikų teisių gynėjai, o psichiškai nestabilūs, nusikaltimus linkę daryti asmenys. Ogi Kukuraičiui tai nieko tokio. Penkių ar kiek ten vaikų tėvas (Kukuraitis) net nieko blogo neįžvelgtų, jei toks asmuo pradėtų net iš jo rankų brutaliai plėšti vaiką. Galima bus paklūpėti, pasimelsti… Beje, beklūpėdamas prie a.a Matuko kapo ministras tikriausiai suprato, jog būtina kažką daryti, bet ką? Tikėtina, jog pagaliau šis, paskutinis, suklupimas ir pasufleruos atsakymą – pasitraukti bei daugiau niekam, niekada ir niekur nebesirodyti. Nes ką gali pasiūlyti, jei nieko negali. Sėkmingai galima gyventi ir nebūnant ministru, juk tėvukas pagelbės.
Masinis vaikų atėmimas iki šiol dar džiugina gal tik Vaiko teisių apsaugos kontrolierę – jos vaikystė oi oi – tačiau turi moteris puikią fantaziją ir prie visų profesionalų atrodo kaip dar efektyvesnė. Bet ji turėtų susitarti su ministrų – ar dėl to reikia džiaugtis, o gal laikas abiem kartu trauktis? Juk žmonės atpažįsta kas yra kas…