Jei dar penkerius metus tokiais tempais bus gerinamas susisiekimas kaimyninėje šalyje, tai keliauti per šį didžiulį tranzitinį kraštą bus gerokai maloniau nei per puikiais autobanais apraizgytą Vokietiją.
Išmanieji navigacijos įrenginiai šiuo metu dažniausiai kelionės maršrutą parinks iki Lomžos, o nuo jos pasiūlys važiuoti kelių dešimčių kilometrų atkarpa link dar ne iki galo užbaigtos Bialystoko autostrados.
Ši kelionės dalis primins tai, ką kiekvienas vairuotojas išgyvendavo keliaudamas beveik per visą Lenkiją dar prieš keliolika metų. Tačiau šiandien jau aišku, jog ta ir šių dienų Lenkija – visiškai kitokia šalis. Kraštas septynmyliais žingsniais vejasi pačias turtingiausias Europos valstybes, o mažiau turtingas – tokias kaip Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija, Kroatija, Graikija… – jau seniai aplenkė.
Dar dėl vykdomų statybų ar vis dar siauruose keliuose pasitaikančių avarijų tenka ir iš viso sustoti, tačiau nenorintys lūkuriuoti gali išsukti ir pasirinkti kitą maršrutą bei taip apvažiuoti „kamščius“. Ir tai bus bene viena kita galimybė pažiūrėti, kaip gyvena žmonės, nes dabartiniai maršrutai jau beveik visur aplenkia kaimus bei miestelius. O ir čia stebėtinos akivaizdžios permainos – neliko tiek daug neskoningų reklamų, nenušienautų pakelių… Lenkijos kaimas – toks pat kaip ir Austrijos ar net Vokietijos.
Žodžiu, norintiems pamatyti kažką panašaus kaip prieš dešimtmetį, teks gerokai pasistengti ir jokie išmanieji prietaisai jau nebegelbės.
Neliko pakelėse ne tik šabakštynų bei kitų anksčiau dažnai sutiktų atributų, tačiau ir prekeivių, pavojinguose šalikelėse siūlančių, ką nors nusipirkti.
Lenkija per tuos metus, kol lietuviai buvo priversti emigruoti, statė ir kūrė. O šiandien jau turi ir akivaizdų rezultatą.
Visi važiuoja pas juos apsipirkti, pailsėti, papramogauti ir tai dar ne pabaiga. Ne tik keliai geri…
