Lietuvos ir Baltijos šalių oro uostuose vis dažniau kyla klausimas, ar keleiviams teikiama informacija iš tiesų yra skirta jiems, ar tik „dėl varnelės“. Skrydžių pranešimai dažnai pateikiami taip tyliai, neaiškiai ir neartikuliuotai, kad pirmą kartą į oro uostą patekusiam žmogui gali pasirodyti, jog jis atsidūrė visai kitame, jam nepritaikytame pasaulyje. Informacija ne skelbiama, o veikiau kuždama – tarsi mylimajam į ausį, o ne šimtams keleivių triukšmingoje terminalo erdvėje.
Paradoksalu, tačiau tuo pat metu kalbininkai itin aktyviai drausmina televizijos, radijo bei naujienų portalų žurnalistus dėl netaisyklingos kalbos, tarties ar kirčiavimo klaidų. Viešojoje erdvėje kalbos normos saugomos griežtai ir principingai. Tačiau kas vyksta prie lėktuvų vartų, trapų ar lėktuvų salonuose, regis, lieka už šio dėmesio ribų.
Neaiškūs, paskubomis sumurmėti pranešimai girdimi ne tik oro uostuose, bet ir lėktuvų salonuose, o tikėtina – ir jūrų keltuose. Kyla natūralus klausimas: ar šių paslaugų teikėjams nebereikia mokėti aiškios, taisyklingos lietuvių ir anglų kalbos? Juk būtent nuo suprantamos informacijos dažnai priklauso keleivių saugumas, sklandus judėjimas ir bendra kelionės patirtis.
Atrodo, kad kalbos prievaizdai arba patys nesinaudoja šiomis paslaugomis, arba yra taip įsitempę saugodami kalbą žiniasklaidoje, jog tiesiog nebegirdi, kas vyksta realiose viešosiose erdvėse. O galbūt atėjo laikas pripažinti: taisyklinga ir aiški kalba svarbi ne tik eteryje, bet ir ten, kur žmonės keliauja, skuba ir klausosi.
