Prieš 15 metų ledo ritulininkas Linas Paražinskas akimis tribūnoje ieškodavo didžiausios savo gerbėjos – dukros Rugilės. Tuomet mergaitė nepraleisdavo tėčio rungtynių, o šiandien žaidžia pati ir stengiasi paneigti moterų ledo ritulį supančius mitus.
Linas Paražinskas (50) ledo ritulyje – jau ilgiau nei keturis dešimtmečius. Jis daug metų atstovavo Elektrėnų „Energijai“, prieš dešimtmetį Kaune įkūrė ledo ritulio mokyklą „Griunvaldas“, o šiandien yra Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės trenerio asistentas. Rinktinės, kurioje gynėjos pozicijoje rungtyniauja jo dukra Rugilė (21).
„Kai pirmą kartą pastačiau Rugilę ant ledo, kartu buvo ir du jos pusbroliai. Tuomet vienas jų apsiverkė nenorėdamas čiuožti, kitam iš jaudulio pradėjo skaudėti pilvą. O Rugilė nučiuožė. Nukrito, atsistojo ir toliau čiuožė.
Pamenu, man ir gera pasidarė, ir jaudulys apėmė supratus, kad čia kažkas bus. Nors, žinoma, net pasvajoti negalėjau, kad ji taps rinktinės žaidėja ar, kad mes apskritai moterų rinktinę turėsime“, – prisiminė L. Paražinskas.
Mergaitei tuomet buvo septyneri, o būtent tokio amžiaus pačiūžas pirmą kartą išbandė ir Linas. Po kelerių metų kartu su berniukais ji pradėjo žaisti tėčio įkurtoje ledo ritulio mokykloje.
R. Paražinskaitės ir ledo ritulio draugystė tęsiasi jau ilgiau nei dešimtmetį. Ji niekada nebuvo paprasta, o ankstyvoje paauglystėje vos nenutrūko, tačiau net sunkausiomis akimirkomis Rugilė visada jautė tėčio palaikymą.
Šiandien mergina ledo ritulį žaidžią ir vyrų mėgėjų, ir moterų komandose. Ji padeda tėčiui treniruoti vaikus, bei yra pernai pirmą kartą istorijoje suburtos Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės narė.
R. ir L. Paražinskų istorija – trečioji Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) inicijuotos kampanijos „HeForShe“ dalis. Šio Jungtinių Tautų projekto tikslas – kviesti vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga.
Būsima drabužių dizainerė
Kaunietės R. Paražinskaitės diena prasideda anksti. Ryte ji skuba į sporto salę, tuomet į paskaitas universitete, vėliau į ledo arenoje vykstančias vaikų treniruotes. Po darbų mergina kelias valandas skiria sau, o vėlai vakare dar sėda atlikti universitete užduotas užduotis.
Rugilė studijuoja mados dizainą ir jau yra sukūrusi pirmosios savo gatvės stiliaus rūbų kolekcijos eskizus. Įkvėpimo ji sėmėsi ledo ritulyje.
„Žmonės stebisi kai pasakau, kad žaidžiu ledo ritulį. Esą, nemoteriška. Tuomet stebisi, kai pasakau, kad studijuoju mados dizainą, juk sportas ir menas nesiderina. Bet moteris juk gali būti įvairiapusė. Sportas ir menas man suteikia harmoniją ir papildo vienas kitą“, – sakė R. Paražinskaitė.
Šiandien ledo ritulininkė apie komentarus, kurių vis dar dėl savo pasirinkimo sulaukia, kalba ironizuodama, tačiau taip buvo ne visada – treniruotę ji ne kartą yra palikusi su ašaromis akyse.
„Ledo ritulys man labai patiko, tačiau nebuvo lengva. Žaisti pradėjau būdama dešimties, komandoje buvau vienintelė mergaitė. Tuomet matyti mergaitę, žaidžiančią ledo ritulį, buvo labai neįprasta. Jei per treniruotę man nepavykdavo atlikti pratimo, berniukai šaipydavosi. Kartais sulaukdavau net raginimų nulipti nuo ledo ar kaltinimų, esą simuliuoju, nes treneris yra mano tėtis. Mažą mergaitę tas labai liūdindavo“, – prisiminė ledo ritulininkė.
Kalbėdavo apie toleranciją
Matydamas dukros norą žaisti ir sunkumus, su kuriais ji susiduria L. Paražinskas ėmė su komandos nariais kalbėtis apie lygybę sporte ir toleranciją.
„Jis po kiekvienos treniruotės surinkdavo komandą ir aiškindavo, kad merginos ir vaikinai yra lygūs ir gali užsiimti kokiu tik nori sportu. Šią praktiką išlaikėme iki šių dienų. Dabar mūsų mokykloje sportuoja keturios mergaitės. Visada stengiamės pabrėžti, kad jos yra lygios ir neleidžiame komandoje jokios diskriminacijos“, – pasakojo Rugilė.
„Kodėl pradėjau apie tai kalbėti? Nes ir mano dukra žaidžia. Aš nenoriu, kad ją įžeistų, kad ji su ašaromis išeitų iš treniruotės. Ir žinote, jie supranta, tik reikia tinkamai paaiškinti“, – sakė Linas.
Dukrai pradėjus žaisti ledo ritulį Linas taip pat sulaukdavo įvairiausių, ne visada teigiamų reakcijų iš aplinkinių. Tačiau į nuostabą ar kritiką visada atsakydavo klausimu: kodėl?
„Kiti tėveliai sakydavo, kad dukros tikrai neleistų į ledo ritulį, geriau į šokius. Bet žinote, jei ji nebūtų norėjusi, aš jos tikrai nebūčiau vertęs. Aš mačiau ugnelę jos akyse, kodėl turėčiau ją slopinti ir neleisti?
Aš visada retoriškai klausdavau, kodėl norima moteris atskirti nuo ledo ritulio? Juk jos žaidžia futbolą, boksuojasi, jos gali užsiimti kokiu tik nori sportu. Be to, moterų ledo ritulio taisyklės šiek tiek skiriasi, čia daug mažiau pražangų ir grubumo, o ekipuotė apsaugo nuo rimtų sužeidimų.
Kiekvieną rugsėjį važinėju po mokyklas ir darželius, kviečiu vaikus žaisti ledo ritulį. Tarp norinčiųjų atsiranda ir daug mergaičių, tačiau jos netrukus būna mokytojų sustabdomos: tavęs tėvai neleis; tu mergaitė, ledo ritulyje netiksi. Sakau, kodėl? Tegul ateina ir bando. Pabandys savaitę, dvi, nepatiks – eis į kitą sporto šaką. Juk prievartos nėra. Tačiau galimybė pabandyti turi būti suteikiama visiems, nepriklausomai nuo lyties“, – sakė Linas.
Treneris vieną po kito vardija teigiamus užsienio valstybių pavyzdžius, kurių toli ieškoti nereikia. Skandinavijos šalys, Baltarusija, Latvija turi stiprias ne tik vyrų, bet ir moterų komandas. Būtent artimiausios mūsų kaimynės čempionate žaidžia ir dvi Lietuvos moterų komandos.
Latvijos rinktinė pasaulio reitinge šiuo metu užima 22 vietą. Suomijos moterų komanda – trečia. Praėjusių metų pabaigoje pirmą kartą istorijoje buvo surinkta ir Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinė.
