Vilniaus rajone kaip ir kiekvieną rudenį jau pakvipo šviežių obuolių aromatu. Tačiau supirkimo kaina tokia, jog krėsti vaisių niekam neapsimoka. Geriau rinkti taip vadinamuosius „bambalius“. Gėrimų pakuočių, kurias galima priduoti į taromatus nematyti. Paplūdimiuose, miškuose ir kitose atokesnėse vietose pilna kitokių šiukšlių: daugybė vienkartinių pakuočių, plastikinių maišelių ir nepriduodamų butelių nuo stipriųjų gėrimų. Panaši situacija ir kitose Lietuvos vietovėse. Tačiau šiomis atliekomis niekas nesirūpina. Jos niekam nereikalingos, nebent vieną kartą per metus tikslinėm akcijos „Darom“ savanorių grupėms, kurios dažniausiai taip pat tvarko ten, kur kiek lengviau, paprasčiau…
Na, bet nuo vakar visą žiniasklaida konkuliuoja dėl naujo vienos „valstietės“ pasiūlymo – į taromatus sukišti dar daugiau užstato sistemoje esančių pakuočių, kurių ir taip niekur besimėtančių nematyti. Dar teigiama, jog tai būtų padaryta dėl gyventojų patogumo. Užmojai platūs – pastatyti dar bemaž tūkstantį taromatų, visose šalies seniūnijose bent po vieną. Tačiau apie kurių žmonių patogumus vėl taip uoliai rūpinasi „valstiečiai“, o konkrečiai jų atstovė Virginija Vingrienė?
Panašu, jog moteris rūpinasi tų žmonių patogumu ir gerove, prieš kurios taip uoliai kovoja jos frakcijos vadovybė – Veryga, Karbauskis ir kiti… Ar tik ne apie „mėlynanosius“ ir dar kartą susimąstė valdantieji? Bet kad jiems ir taip jau patogu, nebereikia net obuolių susirinkti…
O juos šiais metais supirkėjai perka viso labo po 4 ct už kg arba dar pigiau. Tad soduose užderėjusios rudens gėrybės “bambalių” rinkėjų jau nedomina. Viena užstato pakuotė – 10 ct. Be to, jos lengvos, lengvai transportuojamos, nereikalauja ypatingų sandėliavimo sąlygų ir priduodamos be jokios konkurencijos. Tereikia nusigauti iki artimiausio taromato. Ir dar – pritaikant įvairių gudrybių uždarbį galima pasididinti.
“Per dieną daug nesistengiant, vaikštinėjant, beveik poilsiaujant galima nesunkiai apie 30 Eur užsidirbti. Žmonės net nemoka jų normaliai priduoti. Taromatuose esančiuose šiukšlių dėžėse taip pat yra pakuočių, kurias nesunkiai priduodu, nors kai kas jas jau buvo išmetęs”, – pasakojo prie taromato savo eilės laukiantis šios rinkos specifiką išmanantis pakuočių rinkėjas. Paklaustas, o kas pasikeis, jei atsiras taromatai seniūnijose, sakė, kad palengvės vietiniams surinkėjams, kuriems nebereikės niekur važiuoti.
Kas vėl kovos su smarve?
Tas pats „valstiečių“ Seimas prieš dvejus metus jau svarstė panašią iniciatyvą – kiekviename seniūnijos centre įrengti pakuočių supirktuvę. Tačiau pavyko įgyvendinti tik vieną – mažosioms parduotuvėms buvo atšaukta prievolė supirkti ir rankiniu būdu tvarkyti užstato sistemos pakuotes.
Verslininkams dalyvavimas tokioje „bambalių“ surinkimo sistemoje kaimiškose vietovėse nešė vien nuostolius. Dažnu atveju supirkti tekdavo antisanitarinėmis sąlygomis, tam visiškai netinamose patalpose.
“Rinkom į maišus. Be to, buvo reikalaujama, kad ta pakuotė būtų nepažeista. Tačiau kas iš to, jei atvažiavęs vairuotojas ją sugrūsdavo į sunkvežimį taip, kad kuo daugiau tilptų. Nusiveža, išbrokuoja…Sumoka pusę tiek, kiek jau būni sumokėjęs žmonėms, ją atnešusiems. Idėja buvo graži, bet įgyvendinom aukštyn kojomis. O kas per didelius karščius? Kur sandėliuoti tą tarą? Vienas maišas plastikinių – 14 eurų. Maišas skardinių – 40 eurų. Spyną nupjovei, tuos abu maišus ant pečių ir pusšimtis kišenėje. Lengvas grobis“, – apie buvusius sunkumus kalbėjo vienas iš Vilniaus rajono smulkiųjų verslininkų.
Visų indėlis
Simbolinė 1 mlrd. surinktų pakuočių riba peržengta vos per dvejus metus. Sistema startavo 2016 m. vasario mėnesį. Pirmaisiais užstato sistemos gyvavimo metais surinkta 415,2 mln. pakuočių, pernai šis rodiklis ūgtelėjo iki 538,5 mln. Šiemet planuojamas panašus rezultatas kaip ir 2017 m.
Šiuo metu surenkama daugiau kaip 90 proc. visos sistemoje dalyvaujančios taros. Lietuvoje veikia daugiau nei 2 700 taromatų bei taros surinkimo punktų. Kiekvienas šalies gyventojas į juos atneša vidutiniškai po 15 pakuočių per mėnesį.
