Šalia Vilniaus galima pamatyti prie kelių ištrauktos medienos rietuves, tačiau pačios kirtavietės iš pirmo žvilgsnio lyg nematyti. Viskas normalu, nes rąstai gali būti iš miško gilumos. Tačiau atidžiau pasižvalgius paaiškėja keistas dalykas – medžiai kertami už „apsauginės zonos“. Tai yra, miškininkų technika darbuojasi šalia kelio, tačiau taip, jog niekas nematytų – už keliolikos metrų neliečiamos tankmės, kuri ir suformuoja savotišką vizualinę apsaugą.
Panašių gudrybių miškininkystės sektoriuje imamasi visoje Lietuvoje po plačiai nuskambėjusio Labanoro girios plyno kirtimo. Šalia sostinės panašiai elgiamasi ir dėl kitų priežasčių – ypatingai vaizdingos apylinkės labai patrauklios nekilnojamojo turto vystytojams.
Gyventojai visoje Lietuvoje pastebi, jog pastaraisiais metais mūsų miškai vis retesni, plonesni ir vėjų perpučiami. Tuo tarpu šio ūkio sektoriuje dirbančios įmonės laikosi nuomonės, jog kertama nė kiek nedaugiau, o plotų, į kuriuos įleidžiami medkirčiai su galinga technika, tik mažėja.
