Ir tam neprireikė nieko, išskyrus koronaviruso. Kuris aiškiai parodė, jog nuo balanos gadynės beveik nė kiek nekitęs ugdymas tampa kitokiu.
Tikėtina, jog greitai nebereikės pasipūtusių direktorių, jų pavaduotojų ugdymui ir užklasinei bei ūkinei veiklai. Nebereikės net ūkvedžių, bene labiausiai besirūpinusių jaunimo socializacijos reikalais.
O mokinukai vietoj to, kad rankas kilnotų ir ant lentos kažką paišytų, dabar galės angliškai mokytis bendraudami su mokytoju gimusiu ir užaugusiu Londone arba prancūziškai su specialistu iš Marselio. Be to, visi net nesistengdami ugdys savo kompiuterinį raštingumą. Tereikia tiek nedaug iš suaugusiųjų – elementarios minimalios vadybos.
Nebereikės net lygiuotis į estus ar suomius. Po šios koronaviruso inicijuotos švietimo reformos visi bus lygūs, o pranašumą nedidelį turės tie, kurie sugebės spartesnį internetą jaunimui pasiūlyti. Aišku, viskas ne iš karto, juk ir renovuotas mokyklas išgriauti užtruks. O socializacijai užteks nedidelių, gerai prižiūrimų, dezinfekuojamų ir tinkamai vėdinamų patalpų, kurių pilna kiekviename bažnytkaimyje. O jei kuriame ir nėra, galima pavažiuoti iki kito artimiausio.
Bene didžiausias nuostolis bus dėl privalomųjų šokių, fizinio lavinimo ir muzikos pamokų. Bet jei tokius užsiėmimus rengtų profesionalūs treneriai, tikriausiai, vaikų susidomėjimas ir įsitraukimas tik padidėtų. O specialistai lengviau surastų pačius talentingiausius.
Taigi, šiandien jau aišku, jog koronavirusas COVID-19 pats tikriausias vaikų draugas. Kuo jis ilgiau reformuos švietimą, tuo daugiau naudos bus jaunajai kartai.