G. Žagunis gimė 1957 m. birželio 20 d. Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje. Mok4si ir augo Trakuose.
Tarnybą pasienyje laisvės gynėjas G. Žagunis pradėjo 1990 m. lapkričio 11 d. Pusę metų iki žūties budėjo Krakūnų poste. 1991 m. gegužę Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga situacija. Nuspręsta laikinai nebudėti užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Tarnybos draugams Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulių tarnybos baro pamainos viršininkas 33-ejų Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti.
Lemtingą 1991 m. gegužės 19 d. rytą iš Baltarusijos įvažiavusios ginkluotos grupės agresyvūs veiksmai buvo nukreipti prieš Lietuvos pasieniečius. Tarnybą Krakūnų kaime vykdžiusio ir ten nušauto uniformuoto pasieniečio G. Žagunio žūties priežastis – posto užpuolimas iš pasalų, mėginant įvykdyti teroristinį aktą. Po mėnesio Gintarui būtų sukakę 34-eri.
Įamžinant pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimą VSAT savo užkardai Šalčininkų rajono Poškonių kaime suteikė G. Žagunio vardą. Užkardoje taip pat buvo atidengta paminklinė lenta G. Žaguniui.
2004 m. G. Žagunio žūties vietoje Krakūnuose buvo atidengtas granitinis paminklas. Tai ant pjedestalo iškilusi beveik penkių metrų granitinė skulptūra, simbolizuojanti Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų.
2008 m. VSAT išleido buvusio pasieniečio Vytauto Voverio knygą „Pasienietis Gintaras Žagunis – laisvės gynėjo kelias“.
Minint G. Žagunio žūties 20-ąsias metines VSAT Pasieniečių mokykloje Medininkuose vienai iš auditorijų suteiktas Gintaro Žagunio vardas.
G. Žagunis po mirties apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat Šaulių Žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Kariuomenės savanorių kūrėjų medaliais, VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 85“, „Valstybės sienos apsaugai 90“, „Valstybės sienos apsaugai 95“ ir „Valstybės sienos apsaugai 100“.
VSAT informacija