Ekstremalių situacijų valdžiai, susėdus už stalo ir pradėjus svarstyti, ką ir kada uždaryti, kaip perkūnas iš giedro dangaus atskriejo žinia iš Vilniaus miesto savivaldybės – sostinė užsidaro: nebeveiks nei mokyklos, nei būreliai… Kas LR ministrams teliko? Teko ir visoje Lietuvoje panašų modelį pritaikyti, tik adaptuotą – trejomis savaitėmis trumpesnį.
Šitoje koronaviruso suvaldymo situacijoje – jau 2:0 Šimašiaus naudai. Kol ekstremalai plikes krapštė ir įraudę imperatyvines rekomendacijas kūrė, Vilniaus valdžia visas savo ugdymo įstaigas ne tik iš anksto paruoštais gelbėjimosi bukletais, bet ir dezinfekciniais skysčiais apdalino. Skvernelio komandai tos priemonės, spiritu kvepiančios, nebeliko. Teko galvoti iš kur jos gauti, o dėl to net nukraujuoti: Skirmą teko paaukoti. O pastarasis nenusiramina ir kritikuoja ekstremalų informacijos komunikaciją arba atvirkščiai komunikacijos informaciją, kuri dar pagardinta imperatyvais.
Tik tenka kelti dar vieną klausimą – kur Šimašius su savo įžvalgumu buvo, kai iš atostogų Italijoje, po moksleivių žiemos laisvadienių, grįžinėjo daugybė šeimų su slidėmis ir ne tik su lėktuvais tiesiai į Vilnių. Dezinfekcinės priemonės ugdymo įstaigose atsirado tik po kelių darbo dienų, kai atostogautojai kartu su neatostogautojais sugrįžo į klases ir grupes. O tai reiškia, kad tos klasės ir grupės gali būti infekuotos. Kas ir kaip – viskas paaiškės tik po mėnesio (mokslininkai dabar teigia, jog toks COVID-19 inkubacinis laikotarpis). Be to, COVID-19 perduodamas kitiems, net nejaučiant jokių ligos simptomų. Ar nereikėjo pasirūpinti, kad visos priemonės mokyklose ir darželiuose atsirastų iš karto po to, kai paaiškėjo, jog gali atvykti koronavirusuotų mažylių į pamokas? O gal derėjo priimti kažką panašaus į žiemos atostogų pratęsimą pavasario atostogų sąskaita? Ar kažko tada pabijota, o gal politinės naudos taip aiškiai neįžvelgta. Bet kaip ten bebuvę – kol kas akivaizdu, jog egzistuoja dvi Lietuvos: Vilniaus ir likusi, kuriai vadovaujama kiek kitaip nei sostinei.