Vakar pranešėme, jog prezidentas Aleksandras Lukašenka nurodė savo kombainininkams, kiek ir kokių grūdų turi būti prikulta šią vasarą. Panašiai elgiamasi ir su Astravo atomine. Sveikas protas – ignoruojamas, diskusijos – neįmanomos. Tai ar galimas kažkoks susikalbėjimas?
Baltarusių valdžia skelbia, jog susitarė dėl supaprastinto vizų režimo į ES šalis – prieš kelias dienas neva pasiektas kompromisas ir dokumentai turėtų būti pasirašyti iki kitų metų vasario 2 d. Jei tai nebus padaryta, kaimynams patekimas į Vakarus atsies nemažiau nei 80 Eur. Manoma, jog šią kainą pavyks pakoreguoti maždaug iki tokio lygio kaip rusams. Pastarieji už vizas moka 35 Eur. Tik ar ne per anksti džiūgaujama?
Normaliam žmogui, norinčiam dėl ko nors susitarti, visų pirma reikia parodyti gebėjimą kalbėtis. O dabar vien nurodinėjimai – tiek savo kieme, tiek ir svetimame.
Kai kam pasirodys – ir kuo čia dėtas paprastas baltarusis? Gal ir niekuo, tačiau darbo kultūra, požiūris į darbą, į kaimynus – daugiau nei keistas. Iš kitų reikalauja daug, o elgiasi kaip „batka“.
O gal nemokam draugauti mes? Kurioje vietoje tas dialogas, jei net Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, vakar viešint Rygoje, nepavyko išgauti iš broliukų latvių pažado, kad jie nepirks elektros energijos iš nesaugia laikomos Astravo atominės elektrinės.
Matyt, jog su visais reikia kalbėti kaip kad Lukašenka su savo kombainininkais ir kolchoznikais – tik sau suprantama kalba… Geriau rusiškai.