Vytauto Žalakevičiaus „Niekas norėjo mirti“ kaip ir sovietmečių – didžiųjų kritikų akiratyje. Šį kartą jis kliūva ne partorgams iš visų pakrūmių, tačiau civilizuotiems influenceriams iš facebook`o, kurie leidžia sau pasijusti tikrais kinokritikais, išmanančiais absoliučiai viską. Ir pirmiesiems, ir antriesiems norėjosi ir norėtųsi 20 min. aiškinamosios pamokėlės prieš parodymą, per kurią kažką atskleistų. Juk lietuvis neįgalus suprasti net meninio filmo… Tik partorgai ir influenceriai.
Labiausiai nepatinka frazė: “tai arti ar ne arti?”. Dar viena kita detalė… Tačiau garbūs kritikai galėtų peržiūrėti kaip ši kinojuosta, kuriai scenarijų rašė tas pats V. Žalakevičius, buvo vertinama sovietmečiu. Filmas, kuriame partizaninis judėjimas parodytas kaip puikiai organizuotas, kuriame miško broliai kovoje – vienas prieš vieną – neretai įveikia liaudies gynėjus, priverčia į kelnes pridėti netgi tokius komunizmo statytojus kaip kolchozo pirmininkas.
Filmas netiko partorgams, netinka ir influenceriams. Tik pirmieji jį retkarčiais leido rodyti dėl didelio meninio lygio, nes nieko geriau Lietuvoje nebuvo, o antrieji – patys gerai nežino, kodėl meninės vertės nebetekusi juosta juos taip nervina. Gal tik todėl, kad lygiai taip pat nepatiko jų gimdytojams, kurie nekentė „banditų ir šlovino Tarybinę Lietuvą ir joje įsivyravusią santvarką, kurioje Tarybinis žmogus negalėjo būti silpnesnis už tuos silpnapročius “banditus””?
Ar tikrai nepatiko tik tai, jog filmas parodytas per Mindaugines? Panašu, jog V. Žalakevičius išdūrė visus – partorgus ir influencerius. Bent jau taip prieš tris dešimtmečius buvo kalbama apie pirmuosius. Pasimovė ir antrieji.
Kaip sakoma: po… saulė, po.. jūra, po… mėlynas dangus; pabučiuok tu man į rūrą aš tarybinis žmogus. V. Žalakevičiaus filmas – jau beveik be jokios meninės vertės – būtent apie tokius… Ir jiems suskaudo.
O LRT vadovai, pasirodo, iš viso nė nenutuokia, ką ir kada parodė…