Vaikų teisės žino, kodėl vaikai verkia?

0
261

Šiandien Vilniuje, Apygardos teisme, buvo sprendžiama, ar devynmetei lietuvaitei patiko ją įsivaikinti norinti Naujosios Zelandijos šeima, ar vis dėlto ji liks su savo giminaičiais. Vakar, kaip skelbiama, mergaitė netgi pramogavo su zelandais.

Bet kam jiems reikia tos  mūsų tautietės, jei atsirado artimieji, kurie nori gyventi kartu, rūpintis… Kiekvienas normalus žmogus atsitrauktų – juk vaikas turi šeimą. Ar šiuo atveju neturi? Kuo paremtas siekis bet kokiu noru įsivaikinti? Pagelbėti, padėti vaikui ar patenkinti savo kažkokius troškimus? Juk tokį sprendimą priimti – įsivaikinti – nepaprastai sunku. Ir tam ryžtasi tik šimtu procentu įsitikinęs, jog nepakenks to trapaus mažylio interesams, jo nenuskriaus. Ar taip bus šiuo atveju? Juk nekreipiama beveik jokio dėmesio į tai, kad atsirado mergaitės brolis, kuris nori ja rūpintis, ją auginti…

Net du kartus, kaip aiškėja, gavę neigiamą atsakymą zelandai neatlyžo ir pasiekė savo. Sumokėję keliasdešimt tūkstančių Eur įvaikinimo agentūrai, gavo tai, ko taip troško. Ar vaikas prekė, kurios negalima gauti nesumokėjus? O sumokėjus prekė būtinai patiekiama. Kas tai – laisva prekyba ar kažkas baisesnio? Į klausimus neatsakyta, abejonės neišsklaidytos, o sprendimas dabar – dėl vaiko…

Kaip prieš tai atsilaikyti paprastam žmogui, kuris neturi susitaupęs dešimčių tūkstančių ar šimtų tūkstančių Eur? Jis pasmerktas pralaimėti… Tad tokia ta mūsų, vaikų teisėmis besirūpinanti, Lietuva.

Kitas  – Krušinskų šeimos atvejis. Jiems ne tik nepadedama, bet net pasakojama, jog jie tos pagalbos atsisako… Kaip galima atsisakyti to, ko nėra? Kuo pasižymi šis atvejis – tuo, jog tarnybų teigimu jiems reikia pagalbos. Tik kokios? Siūloma psichologinė pagalba, atvesdinimas į teismą ir dar visokia, kurios siūlytojai prokurorai, teisti vaikų atiminėtojai ir vaikų teisių nekompetenciją bet kokiomis priemonėmis stengiantys nuslėpti tų tarnybų arogantiškieji vadovai. Pastarieji net nebando dangstyti savo viršenybės prieš silpnesnį, o akis išvertę dėsto, kad teisesnių už juos nėra ir negali būti. Tačiau negražių faktų priremti prie sienos trumpam nutyla, o radę tinkamą progą grįžta prie to paties, nuo ko pradėjo – kad jie visažiniai, geriausiai viską išmanantys, o svarbiausia socialinių įgūdžių nestokojantys valdininkai.

Ar nepigiau kainuotų tokiai ar kitai šeimai suteikti realią pagalbą – gal jiems trūksta pinigų tam, kad galėtų ką nors pakeisti savo gyvenime. O gal net užtektų dviejų savaičių atostogų, papramogauti visiems kartu…  Na, ne. Čia ne pagalba… Pagelbėti gali tik prokuroras, teisėjas ir dar nebent vaiko teisių viršininkė… Visi pagalbininkai – pareigūnai, o jų pagalba pagrįsta bausmėmis ir perauklėjimu – visų, kurie neturi socialinių įgūdžių…

Aukščiausius socialinius įgūdžius, neabejotinai, demonstruoja „greitutės“

Geriau visus, kuriems reikalinga pagalba, eliminuoti, išparduoti, išvežti. Ir valstybė sutaupys, ir kai kas neblogai uždirbs. Kam nuo to blogai?.. Greita pagalba… Greitas teisminis nagrinėjimas, greitas atvesdinimas… Tik kas šiuo atveju neturi socialinių įgūdžių? Ar valstybinės „greitutės“, kurioms terūpi greita ir efektyviausia, pardavimais pagrįsta, pagalba, ar šeima, kuri stengiasi perimti valstybininkų socialinius įgūdžius, taisosi, ar kita šeima, kuri stengiasi išsaugoti vienas kitą. Tai štai kokią pagalbą siūlome… Lietuvis lietuviui – tikras pagalbininkas.

Rublis neužvaldė tautos, litas..? Euras – ar ne pribaigs?

Teismas sprendimą planuoja paskelbti sausio 16-tąją.