Liepos pradžioje Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos dailės istorikų draugija ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (Aica) Lietuvos sekcija paskelbė, jog pradeda viešą diskusiją dėl rašytojo Petro Cvirkos, stovinčio Vilniuje, prie Tauro kalno, likimo.
Tuo tarpu Rašytojų sąjungoje vykęs renginys, kai kurių jame dalyvavusiųjų teigimu, net nebuvo panašus į diskusija – labiau teigiamos nuomonės apie rašytoją ir jo įamžinimą pareiškimas.
„Per 50 okupacijos metų pasirodo dar yra neatsiklausiusių apie P.Cvirkos „cukrinius avinėlius”. Jei rašytojų sąjungos nariai suranda krūvą motyvų, kodėl stalininio pasipinigautojo paminklas turi stovėti Vilniaus aikštėje (beje, kodėl Vilniuje – ką bendro Cvirka turi su Vilniumi, kuriame dvejus metus gyveno iš LKP CK malonės gautame bute?), tai man iš tiesų jų gaila. Man gaila tų žmonių, kurie gerbia buvusius kultūros nuodytojus. Kiek lietuvių ir žydų rašytojų pašalino Cvirka iš sovietinės rašytojų sąjungos? Nebesvarbu? Cvirkos skundai MGB? Nebeaktualu? Buvęs TSRS tautų kultūrai pažinti draugijos iždininkas su kairuolišku užsidegimu 1940 metais lėkęs į Kremlių – pasididžiavimo šaltinis?“, – savo socialinio tinklo paskiroje rašo Seimo narys Arvydas Anušauskas.
Tuo tarpu paminklo sergėtojai įsitikinę, jog siekiantys jį nugriauti turi kažkokių paslėptų aikštės, pačiame Vilniaus centre, užstatymo planų. Anot jų, Petro Cvirkos skveras priklauso tipiškoms plastiškoms vilnietiškoms erdvėms – augmenijos saloms, patraukliai jungiančioms užstatytus miesto kvartalus ir formuojančioms miesto centro plaučius. Skveras suprojektuotas kaip terasinis perėjimas per Rožių alėją iš su Senamiesčiu besiribojančios žemesnės Naujamiesčio dalies į Taurakalnio keterą siekiančią Kosto Kalinausko – M. K. Čiurlionio gatvių trasą.
P. Cvirkos iškeldinimo priešininkai akcentuoja ir paties paminklo meninę išliekamąją vertę. „Skvero architektūra – ne tik politinis užsakymas, bet ir Vilniaus urbanistinio audinio modernizacijos materialus ženklas ir paminklas. Ji liudija mums, kaip miestą suvokė XX a. pirmosios pusės ir vidurio vystytojai ir gyventojai. Tai architekto Vladislovo Mikučianio kūrinys, tipiškas 5–6-ojo dešimtmečio landšafto architektūros pavyzdys. Lietuvoje beliko tik keli panašūs skverai. Todėl vilniškį būtina išsaugoti su visomis detalėmis“, – prieš tris savaites platintame pranešime rašė paminklo išsaugojimo iniciatoriai.