Žirmūnai, Šeškinė, Fabijoniškės, vėliau – Šnipiškės ir Naujamiestis. Miestas nuosekliai augo į šiaurę ir vakarus. Pietinė kryptis ilgai liko paraštėse – ne dėl to, kad ten trūko vietos ar ji buvo nepatraukli, o dėl geležinkelio, kuris veikė kaip ryški urbanistinė ir psichologinė riba.
Šiandien ši riba nyksta. Vilniaus savivaldybė kryptingai imasi stoties rajono konversijos, pasirašyta „Vilnius Connect“ projektavimo sutartis su „Zaha Hadid Architects“ studija, o aplinkiniuose kvartaluose vienas po kito atsiranda nauji gyvenamieji ir konversijos projektai. Kas kelerius metus panašus posūkis įvyksta kiekviename augančiame mieste – ir kiekvieną kartą tai reiškia tą patį: rajonas, apie kurį anksčiau kalbėta atsargiai, per kelerius metus tampa prestižiniu adresu.
„Miesto centras pamažu kryptingai keliasi per geležinkelio bėgius. Kai vyksta tokios miesto konversijos tendencija būna panaši – iš pradžių rajoną atranda menininkai ir maži verslai, tada atsiranda infrastruktūra, nauji projektai, o tik paskui apie rajoną pradeda kalbėti visi. Mes šios vietos potencialą matėme dar prieš kelerius metus, nes geriausia investicija yra tada, kai jos dar nemato kiti“, – sako „Citus“ vadovas Šarūnas Tarutis.
Arčiau nei Žvėrynas ar Antakalnis, tik su Valakampių ramybe
Įdomiausia šio pokyčio dalis – grynai geografinė. Nuo Tyzenhauzų gatvės iki Aušros vartų yra 850 metrų, arba dešimt minučių pėsčiomis. Tai arčiau Senamiesčio nei Žvėrynas ar Antakalnis – rajonai, kurių prestižo Vilniuje niekas nekvestionuoja.
Skirtumas tik tas, kad Žvėryno ir Antakalnio statusas susiformavo prieš dešimtmečius, o pietinė Senamiesčio prieiga šį statusą dar tik įgyja. Pirkėjui tai reiškia paprastą dalyką: tie patys lokacijos privalumai, bet kita kainų kategorija bei vertės augimo potencialas.
Be to, dauguma šalia centro plėtojamų prestižinių projektų stovi prie judrių gatvių. Tyzenhauzų gatvė yra neintensyvaus eismo, su brandžia, per dešimtmečius užaugusia žaluma ir kalno šlaitu, prie kurio glaudžiasi kvartalas. Aplinka artimesnė Valakampiams nei centrui, nors iki Rotušės – dvidešimt minučių pėsčiomis.