Martyno Mažvydo bibliotekoje iki lapkričio 8 dienos veikia paroda „Kelias į laisvę: Nepriklausomi leidiniai okupuotoje Lietuvoje ir už jos ribų“. Parodoje pateikiami Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro Petro Vaitiekūno surinkti ir saugoti nepriklausomos spaudos maketai. Sovietmečiu P. Vaitiekūnas leido ne tik lietuvišką savilaidą (rus. samizdat), bet padėjo ir tolimiausių Sovietų sąjungos kraštų disidentams – į Vilnių plaukė užsakymai iš įvairių miestų. Interviu Neringai Gališanskytei jis pasakoja apie šį pogrindinį darbą, apie nuolatinę įtampą, apie tai kaip jį sekė KGB ir kitus dalykus.
Nepriklausoma spauda buvo vienas iš svarbiausių įrankių, padėjusių palaikyti šaltą protą komunistų ideologijos fone. Šimtai skirtingų judėjimų ruošė nepriklausomą spaudą visoje Tarybų Sąjungoje, tačiau visų jų keliai vesdavo čia – į Vilnių. Tūkstančiai maketų iš Maskvos, Sibiro, Omsko, Kijevo, Minsko, Tbilisio ir kitų miestų pasiekdavo Fizikos Instituto 310 kambarį, o š.m. spalio ir lapkričio mėnesiais jie pirmą kartą buvo atskleisti ir publikai. Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Petras Vaitiekūnas, besirūpindamas visos Sovietų Sąjungos nepriklausoma spauda, susidūrė su daugybe įdomių situacijų, buvo persekiotas KGB, sapnuodavo košmarus, bet niekada nesigailėjo ramų fiziko darbą iškeitęs į sudėtingą politinį kelią link laisvos Lietuvos.
Nesuvokiama, kodėl reikia slėpti darbą
Petras Vaitiekūnas – gerai žinomas diplomatas ir politinis veikėjas, buvęs užsienio reikalų ministras ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys – buvo žmogus, kurio rankas ir pasiekdavo visos Sovietų Sąjungos nepriklausomų laikraščių redaktorių viltys. P. Vaitiekūnas pasakoja, kad jau nuo vaikystės suprato komunistinės valdžios problemas. „Kai buvau vaikas ir susiruošiau eiti į mokyklą, mane mama nuvedė pas siuvėją kelnių pasisiūti. Atsimenu, kaip mane pribloškė tai, kad siuvėja ėmė staigiai uždenginėti langus, sakydama, kad kaimynai nepamatytų ir neįskųstų, jog ji dirba. Man tai buvo visiškai nesuvokiama – kaip galima drausti žmonėms dirbti?“ – pasakoja jis.
Tai buvo pirmasis P. Vaitiekūno susidūrimas su Tarybų Sąjungos vertybėmis ir politika, kuri draudžia dirbti. „Tai man buvo nesuprantama ir jau tada pradėjau galvoti, kad kažkas ne taip. Ta prievartinė TSRS prigimtis, kuri ėjo prieš žmogaus prigimtį, buvo kraštutinai neefektyvi ir mane, taip sakant, siutino. Tada aš įstojau mokytis fizikos, o VU Fizikos fakultetas tapo užuovėja nuo marksistinės ideologijos ir ten, tarp kitko, susirinko tokia kompanija – dalis buvo talentingi fizikai, o kita dalis tiesiog ieškojo užuovėjos nuo marksistinės ideologijos pasakų.“
Nuo komunistinės propagandos pabėgti norėję fizikai bei matematikai pradėjo jungtis į Sąjūdžio veiklą ir spausdinti nepriklausomus laikraščius. „Kažkaip ir aš pagalvojau, kad visai neblogai būtų tuos komunistus panervuoti“, – savo įsijungimą į Sąjūdžio veiklas aiškina diplomatas.
Išskirtinės sąlygos spausdinti nepriklausomus laikraščius Lietuvoje
Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, pasak P. Vaitiekūno, sugebėjo nesiradikalizuoti, kaip nutiko daugelyje kitų buvusių Sovietų respublikų, o bendradarbiavimas ne tik su laisvės judėjimais, bet ir komunistų partija, padėjo Sąjūdžiui turėti tokias galimybes, apie kurias demokratinės partijos kitose TSRS vietose net pasvajoti negalėjo. Tai leido Sąjūdžiui spausdinti savo laikraščius be didesnių apribojimų ir tokią galimybę siūlyti kitų miestų judėjimams. Paklaustas, kodėl sugalvojo padėti visos SSRS judėjimams spausdinti savo nepriklausomą spaudą, P. Vaitiekūnas juokauja: „Savo didybę norėjome parodyti. Atvažiavo „biedni“ rusai, ukrainiečiai, dar iš pogrindžio neišlindę, nedrąsūs, susigūžę, o mes – Sporto rūmuose išsiplėtę, tūkstančiai žmonių suvažiavę, net kompartija netrukdė. Visi pas mus atvykę buvo „apakę“. Aš jų klausiu, po kiek jie vienetų savo laikraščius spausdina. Jie sako „Na, po šešis, po septynis.“ O aš sakau: „O aš jums galiu po 6-7 tūkstančius padaryti!“
Tiesa, Sąjūdis jau kurį laiką norėjo skleisti nepriklausomas idėjas visoje Sovietų Sąjungoje ir taip pradėti bendradarbiauti, įžiebti perversmo ugnį komunistinėje valstybėje bei gauti palaikymo Lietuvos nepriklausomybės užmojams.
„Mes aiškiai suvokėme, kad jei TSRS lygintume su dideliu katilu, kuriame kažkas verda, tai Lietuvos ar Baltijos šalių kamputyje geresnės sriubos neišsivirsi – reikia kelti išsilaisvinimo judėjimą nuo komunistų visoje Tarybų Sąjungoje“, – pasakoja diplomatas.
Maketai į Lietuvą plaukė iš Omsko, Sibiro ir Sachalino
Taip ir gimė idėja pasiekti kiek įmanoma daugiau bendraminčių ir žadinti perversmo idėjas skaitytojų gretose. „Iš pradžių buvo bandoma versti lietuvių laikraščius į rusų kalbą ir platinti, bet tai buvo labai brangu ir labai neefektyvu. Rusams, baltarusiams, ukrainiečiams mūsų laikraščiai buvo neįdomūs. Vėliau buvo bandymas iš karto rašyti rusų kalba, bet tai irgi nepasiteisino. Pasirodė, kad tikrasis proveržis įvyko tada, kai supratome, kad reikia dauginti jų autentiškus laikraščius, kuriuose šneka apie tiems žmonėms svarbius įvykius, kuriuos redaguoja ir rengia žmonės, kurių pavardes jie žino.“
Taigi, parodęs kitų SSRS respublikų žmonėms savo galimybes, Sąjūdis ėmė spausdinti visos Sovietų Sąjungos nepriklausomą spaudą, kurios maketus į Vilnių gabendavo net iš atokiausių kampelių. Paklaustas, iš kur toliausiai yra tekę gauti maketų, P. Vaitiekūnas įvardijo Južno Sachalinską, Tomską, Omską, Sibirą. Be to, savo laikraščių maketus veždavo ir Krymo totoriai, armėnai, azerbaidžaniečiai, kartvelai, baltarusiai, ukrainiečiai, Maskvos ir Sankt Peterburgo gyventojai.
„Gana kuriozinis atvejis nutiko, kai Leningrade įsisteigę kažkokie naujieji tikrieji komunistai atvežė didžiulį, labiau į paklodę panašų, savo laikraščio maketą ir paprašė padauginti keleto tūkstančių tiražu, ką aš su malonumu ir padariau. Jei jau demokratija, tai demokratija visiems, net ir komunistams“, – pasakoja P. Vaitiekūnas.
Nepriklausomų laikraščių spausdinimo procesas, atrodytų, buvo gana standartinis. Iš visų SSRS kampelių sugūžėję žmonės P. Vaitiekūnui atveždavo savo maketus į Fizikos instituto 310-ąjį kambarį. Tuomet tarpininkai iš spaustuvių juos pasiimdavo, buvo sutariama, koks bus jų tiražas, kiek jie bus mažinami ir kiek kainuos. „Manau šitas procesas buvo visiškai kontroliuojamas KGB,“ – teigia P. Vaitiekūnas. Iš spaustuvės fizikas atgaudavo maketą, metalines spausdinimo plokšteles ir produkcijos tiražą. Tiesa, spaustuvė maketus grąžindavo ne visada – apie pusė jų arba buvo išmesti, arba juos surinkdavo KGB ir kaupdavo medžiagą bylai, spėlioja P. Vaitiekūnas. „Kartais laikraščių atstovai prašydavo grąžinti jiems maketus, o jų tiesiog nebūdavo. Bet nelabai kildavo klausimų kodėl ir kur jie dingo, nes visi buvo pasiruošę važiuoti į Sibirą ir sėdėti kalėjime, tai velniai nematė to maketo.“
Užsirašyti pavojinga
P. Vaitiekūnas nepriklausomos spaudos procese atliko, kaip pats sako, „maršrutizatoriaus“ vaidmenį, kuris iš tiesų nebuvo lengvas. Diplomatas pripažįsta, jog jį kamuodavo košmarai: „Vengdavau daryti užrašus dėl visų tiražų, datų – rinkti medžiagą savo bylai buvo neatsargu, todėl visa tai turėjau laikyti galvoje, dėl ko mane ir kamavo košmarai. Ar aš tikrai atidaviau? O gal tiražas jau prapuolė? O jei atvažiuos žmonės ir net negalėsiu jiems atsakyti, kur yra maketas, kur dingo tiražas? Tokios sąlygos mane labai neigiamai veikė psichologiškai, bet kažkokiu stebuklingu būdu viską susitvarkydavau. Tiesa, bandydavau rašyti kažkokiais trumpiniais, paskui sukdavau galvą, ką aš čia parašiau“, – juokiasi P. Vaitiekūnas.
Sumokėjęs spaustuvės atstovams, tiražus P. Vaitiekūnas laikydavo savo kabinete iki juos atsiimdavo užsakovai. „Kabinete dirbau su dviem kolegomis, tai jiems ten jau nebuvo vietos. Jie, aišku, paburbėdavo, buvo nelaimingi, bet eidavo dirbti į biblioteką.“
Tykoję iššūkiai ir pavojai
Nepriklausomos spaudos platinimo procesas kartais apkarsdavo. Neretai atveždavo tokios blogos kokybės maketus, kad P. Vaitiekūnas liepdavo juos nešti pas mašininkes ir perspausdinti. Tačiau pasitaikydavo ir rimtesnių kuriozų: „Vieną kartą nepasiėmė tiražo – man tai buvo smūgis. Tai buvo didelis tiražas, apie 10 tūkst. vienetų – tai apie 2 tūkst. rublių. Dar buvo mūsų kurjerius sumušę Vilniaus geležinkelio stotyje, atėmė iš jų tiražą – tada iš Sąjūdžio lėšų dalinai sumokėjome už pakartotinio tiražo spausdinimą. Be to, KGB neretai apklausdavo mano žmones, kurie paskui pasakodavo, kad KGB pasigavo, užsidarė ir klausinėjo apie viską, ką aš darau. O jie ir papasakojo. Aš sakydavau: „Gerai, viską verskit ant manęs, nes man pakenkti jau nebeįmanoma.“ Viskas ir taip sukosi aplink mane, jau buvo surinkta visa medžiaga, tad jei kažką dar prirašys, didelės reikšmės nebus“, – pasakojo P. Vaitiekūnas. Paties P. Vaitiekūno KGB niekad netardė, tačiau jo bute buvo įrengta pasiklausymo įranga. „Buvo juokingas nutikimas. Dirbau Fizikos institute, o į mano butą iš kaimo atvažiavo tėvai. Užlipa į viršų, bando rakinti duris, bet niekaip negali. O ten, viduje, sėdi KGB-istai ir montuoja viską. Atlekia iš apačios uždusęs milicininkas, sako: „Ko laužiatės į butą, panašūs į vagis, sėskit į mašiną, važiuojam protokolą surašyti!“ Susodino tėvus ir išvežė į milicijos skyrių. Nieko jiems ten nesurašė – tiesiog norėjo pašalinti nuo durų, kol KGB-istai sustatė įrangą ir ramiai sau išėjo.“
KGB sekė veiklą ir skambučius
„Dar atsimenu, skambinau tokiam Maskvoje gyvenančiam pažįstamam. Paskambinu ir nieko negirdžiu, tik braškėjimą. Tai aš sakau: „Chebra iš KGB, matot, kad man reikia pasikalbėti su žmogumi, argi jums sunku, duokit 3 minutes pasišnekėti.“ Brakšt, ir susijungė ryšys“, – juokiasi diplomatas.
P. Vaitiekūnas pasipiktinęs dėl KGB jam pradėtos bylos – sako, jog tai buvo Maskvos resursų švaistymas. KGB Vaitiekūnui buvo užvedę bylą slapyvardžiu „Maler“ ir rinko medžiagą už tėvynės išdavystę šnipinėjimo forma. Diplomatas sako: „Jie galėjo kelti man bylą dėl nepriklausomos spaudos, bet už šnipinėjimą – visiškas neprofesionalumas.“
Paklaustas ar nesigaili ramų fiziko darbą iškeitęs į pavojingus ir komplikuotus politikos vingius, diplomatas sako nesigailįs: „Fiziko darbas buvo labiau kaip užuovėja nuo marksizmo ideologijos, o politikoj kadangi nieko nesupratau, tai ten viskas atrodė labai paprasta. Užmuš tai užmuš – niekas nėra amžinas. Turime daryti viską, kas nuo mūsų priklauso. Taip privalėjau daryti, kad paskui nesigraužčiau, kad nepadariau daugiau. O pasekmių nesuvaldysi.“
Žmogaus teisių svarba
Darbas su nepriklausoma spauda, rašytojais ir redaktoriais P. Vaitiekūnui padėjo suvokti žmogaus, jo teisių ir laisvių svarbą. „Jau tada suvokiau, kad tave supantys ir į tave besikreipiantys žmonės, yra viskas, ką turi. Be žmonių, mes – niekas. Vėliau pradėjau suvokti ir žmogaus teisių ir laisvių vertę bei svarbą. Man visada būdavo mįslė, kodėl laisvas pasaulis taip akcentuoja žmogaus teises, kodėl jos tokios svarbios. Iš čia paskui ir atsirado tikėjimas žmogumi – ne partija, nacija, klase ar lyderiu. Tiesiog tikėjimas, kad žmogus iš prigimties yra geras, o laisvas žmogus yra linkęs ištaisyti savo klaidas, todėl yra nusipelnęs pagal savo prigimtį būti laisvas.“ Diplomatas pasakojo, jog tie laikai įžiebė bendrumą prieš vieną priešą – komunistinę santvarką. Jis pabrėžia, kad tarp komunistų buvo protingų, gerų žmonių, kurie patys suprato, kad jų sistema yra neefektyvi ir ją reikia keisti. Balansuodamas komunistų ir demokratiškai nusiteikusių žmonių palaikymą, Sąjūdis laimėjo rinkimus ir galų gale atvedė Lietuvą į nepriklausomybę.
Pats į Aukščiausiosios tarybos rinkimus išsiruošęs P. Vaitiekūnas nepriklausomos spaudos darbus maždaug nuo 1990 m. sausio mėn. patikėjo kolegei Birutei Pečiulevičiūtei, kuri dar kurį laiką SSRS vyraujant spaudos blokadai rūpinosi demokratų galimybėmis rinkimuose, užtikrindama milijoninius rinkiminių lapelių tiražus. Po rinkimų nepriklausomos spaudos kelionės pro Vilnių baigėsi.
Daugybė maketų pradingo, nemažai jų buvo išvežti į Grigiškių makulatūros fabriką, tačiau Petras Vaitiekūnas išsaugojo tūkstančius itin įdomių maketų, pasakojusių tikras tų laikų istorijas ir fiksavusių įvykius, kuriuos Sovietų Sąjunga visais būdais bandė nuslėpti. Net ir sunkiausiais laikais persmelkti beribėmis viltimis, šie, anksčiau nematyti maketai, pirmą kartą eksponuojami viešumoje – Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje iki lapkričio 8 dienos. Parodos lankymas nemokamas, joje apsilankyti galima bibliotekos darbo valandomis. Parodą organizuoja VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras.