Vilniaus rajono klerkai nenustoja plyšauti, jog jiems svarbiausias jaunimas, todėl būtent jų labui kone kasmet – apskritus metus – remontuoja ir remontuoja tas pačias ugdymo įstaigas. Praktiškai be sustojimo. Tikriausiai tai vyksta net ir dabar, kai nėra visiškai aišku, ar tos mokyklos dar kam nors bus reikalingos tokios, kokios yra šiandien. Juk kai kurių tėvų vaikams puikiai tinka ir nuotolinis ugdymas. Taip besimokydami pasiekia kur kas geresnių rezultatų, nei lankydami pamokas su tais, kuriems eiti į mokyklą tiesiog privaloma – jie ten kažko pamokomi, tuo pačiu pamaitinami. Tokiai ugdymo sistemai Vilniaus rajonas kasmet išleidžia apie 40 mln. Eur ir tuo be galo didžiuojasi – Vilniaus rajono valdžiai žymiai labiau patinka investuoti į mokyklų, kuriose vaikai išmoksta tik rusų kalbos, remontą, nei iš tiesų į tuos pačius vaikus, kurie auga, pavyzdžiui, naujakurių gyvenvietėse. Ten daugelis nuotoliniu būdu besimokančių vaikų į mokyklą turėtų keliauti tik dėl to, jog gyvena šalia žvyrkelio, nes tas kiaurą dieną dulka. Jei išlieja asfaltą – dar blogiau. Kol pristato greitį mažinančių kalnelių, įvyksta nelaimių. Juk apie šaligatvius nėra kada pagalvoti, kai vyksta masinis rūpinimasis mokinukais, kurie eina į mokytis norintiems nereikalingas ugdymo įstaigas. Taigi, džiaugsmas vien dėl džiaugsmo – remontuojam gal jau niekada niekam nebeprireiksiančių tokių mokyklų kaip iki šiol. Ir tai tik parodo, jog džiaugsmo supratimas labai ribotas, senoviškas ir nesugebantis prisitaikyti prie šių dienų realijų.
Ar negeriau saugus šaligatvis iki tos pačios mokyklos, kuri virs biblioteka gerai besimokančiam ir kažkuo kitu prasčiau, nei gipskartonis sukamas ir sukamas per visus mokslo metus klasėse, kuriose taip pat daug dulkių kaip ir prie žvyrkelio.
Ar nepaprasčiau nupirkti vaikams po kompiuterį, nei kiekvieną rugsėjį demonstruoti vaidinimą, kurio pavadinimas „Jūs mums svarbiausi – todėl prašom po kuprinę ir saldainių. O dulkės mus lydės visur ir visada – ir namie, ir klasėse… Kol užaugsite ir išvažiuosite į darbus Vilniuje…“.
Vilniaus miesto savivaldybė rodo ir rodo, kaip reikėtų elgtis, kaip rūpintis moksleiviais ir jų švietimo lygiu, bet Vilniaus rajone to niekas net nukopijuoti nesugeba. Tik rėkia, jog jų ugdymo įstaigos tokios paklausios, nes keliais Eur per mėnesį pigesnės ir jose nėra tokių problemų kaip su kvaišalais ir pan. Net darželiuose Vilniaus rajone niekas nevartoja…
Aišku, tik nutiesk šaligatvius ir saugesnį susisiekimą iš karto atsirastų tos pačios bėdos kaip sostinėje. Tik pradėk mokyti nuotoliniu būdu, žiūrėk, kas nors išmoks kažko daugiau nei rusiškai. Taigi, geriau kaip „tutai“ niekur ir nerasi…
Vilnius dirba karantino metu, įdarbina – šaligatvius tiesia – o mes ne. Net nesišluojame už socialines pašalpas. Juk karantinas, jei taip norit. Bet Lukašenka sako, kad niekas nuo jo nemiršta. Tai kuo tikėt? Aišku tik ne tais, kurie nesupranta, kaip svarbu vidurinėje mokykloje tobulai išmokti rusų kalbą.
Dar gali būti taip, jog rajono valdžios vaikai išsilavinimo siekia Vilniuje ir vaikšto šaligatviais, o ne grioviais arba be perstojo dulkančiais žvyrkeliais.