Per devynis mėnesius įžuvinta 12 704,564 tūkst. vnt. įvairių rūšių žuvų jauniklių. Daugiausiai tai – plėšriosios žuvys. Jos sudaro apie 80–85 proc. viso įžuvinimui skirto žuvų kiekio. Kita dalis išleistų žuvų – saugomos, retos ir į šalies raudonąją knygą įrašytos rūšys: aštriašnipiai eršketai, skersnukiai, ežeriniai sykai ir kt.
Žuvivaisą valstybiniuose vandens telkiniuose organizuoja Žuvininkystės tarnyba. Žuvys dirbtiniu būdu veisiamos ir paauginamos įstaigos Žuvivaisos departamento skyriuose: Vakarų regiono žuvivaisos skyriuje Rusnėje (Šilutės r.), Pietų regiono žuvivaisos skyriuje Simne (Alytaus r.) ir Laukystoje (Kaišiadorių r.), Rytų regiono žuvivaisos skyriuje Trakų Vokėje (Vilniaus m.) bei Meškerinėje (Švenčionių r.).
Įžuvinimas vykdomas remiantis Žuvų ir vėžių įveisimo į valstybinius vandens telkinius ir Žuvų ir vėžių gaudymo žuvivaisai planais, kuriuos kasmet pagal mokslininkų teikiamas rekomendacijas sudaro ir, suderinusi su Aplinkos ministerija, tvirtina Žemės ūkio ministerija. Vadovaujantis patvirtintais planais, kasmet vidutiniškai įžuvinama 230–240 vandens telkinių, iš kurių 134–140 yra ežerai, 70 – upės, 30–33 – tvenkiniai.
Šiemet valstybiniai (neišnuomoti) vandens telkiniai gausiai įžuvinti šiomis įvairaus amžiaus žuvimis: lydekomis (2 566,23 tūkst. vnt.), starkiais (1 525 tūkst. vnt.), vėgėlėmis (4 800 tūkst. vnt.), lašišomis (141 tūkst. vnt.), šlakiais (178,06 tūkst. vnt.), margaisiais upėtakiais (215 tūkst. vnt.), skersnukiais (30,78 tūkst. vnt.), aštriašnipiais eršketais (1 tūkst. vnt.), unguriais (1 702 tūkst. vnt.), lynais (25,2 tūkst. vnt.), ežeriniais sykais (418,5 tūkst. vnt.), seliavomis (1 000 tūkst. vnt.), šamais (99,5 tūkst. vnt.), pačiažnypliais vėžiais (2 tūkst. vnt.).
Žuvys veisiamos ir vandens telkiniai įžuvinami ne vien dėl žvejų mėgėjų poreikių tenkinimo, yra labai svarbi gamtosauginė funkcija, turinti neįkainojamą šių žuvų populiacijų atkuriamąją ir išliekamąją vertę, užtikrinant bioįvairovę. Nustatyta, kad dirbtinis žuvų veisimas yra vienas efektyviausių žuvų išteklių palaikymo, didinimo ir atkūrimo natūraliuose vandens telkiniuose būdų. Negausinant papildomai, kai kurios žuvų rūšys tiesiog išnyktų.
Dirbtinio veisimo dėka atsistato lašišų, šlakių, margųjų upėtakių populiacijos Lietuvos upėse. Taip pat pastebimas ungurių pagausėjimas, kurių sugavimas vidaus vandenyse prieš dešimtmetį buvo gerokai sumažėjęs. Įgyvendinant projektą „Europinių ungurių išteklių atkūrimas Lietuvoje“, vykdomi reguliarūs šių žuvų įveisimo darbai. Tai užtikrina, kad itin vertingi unguriai šalies upėse ir ežeruose neišnyktų, o subrendę galėtų migruoti į nerštavietes.
