Ypatingai siekiantys Lietuvos Konstitucijos perrašymo apeliuoja į tai, jog šalis praras unikalią galimybę tikėtis tautiečių išeivių pagalbos, atstovaujant lietuvišką reikalą užsienyje (praras resursus). Tačiau kuris vien už tai ką nors darys? Kiek tokių pagalbininkų bus prarasta? Nė vieno. Kam svarbu, tie ir puoselės kaip iki šiol lietuvybę.
Tai šitiems „galingiems“ resursams ir yra juk numatyta išimties tvarka, pagal kurią Lietuvai nusipelniusiems žmonėms ir suteikiama pilietybė.
Daugiau nieko nesugalvota – per tiek metų nieko daugiau. Kodėl? Gal per daug užsiėmę kitais svarbiais dalykais arba protingesniems, turintiems realių galimybių, paprasčiausiai to nereikia.
Tai ir vėl, eilinį kartą, neaišku, už ką ir dėl ko tas referendumas.
O gal jo turėtų siekti tie, kurie priverstinai Lietuvos pilietybės neteko, dėl to gal turėtume balsuoti. Kaimyninėse šalyse: Lenkijoje, Baltarusijoje, toje pačioje Latvijoje, po visą pasaulį išsibarstę litvakai – tūkstančiai žmonių, kurie labiausiai verti tos konstitucinės pataisos. Tačiau dauguma jų lieka už borto…
Pastarųjų lietuviais Lietuvoje beveik niekas nelaiko. Tuo tarpu klausimas dėl NATO ir Europos Sąjungos šalyse įsikūrusių naujausių laikų emigrantų kažkodėl kažkam labai aktualus dalykas. Tik dėl ko taip, per tuos naujausius Lietuvos istorijos dešimtmečius niekas ir neišaiškino…
Juk atrodo taip paprasta – priimk vienos šalies pilietybę, atsisakydamas kitos, arba pasitarnauk lietuvybei taip, kad tau ta pilietybė būtų suteikta išimties tvarka. Arba pagal procedūras: jos elementarios mokančiam lietuviškai ir žinančiam istoriją.
Ai, dar sakoma – pagalvok, jog ir tu arba tavo vaikai gali emigruoti… Tada tikrai – reikia balsuoti už dvigubą pilietybę, nes iš Lietuvos visi jau artimiausiu metu emigruos. Bet gal derėtų kurti kažką tokio, dėl ko nereikėtų emigruoti, nei galvoti apie instrumentus, kurie dirbtinai kažką išsaugos.
Nesinori tikėti, jog to siekiama, kad būtų galima dar kažkuo pasinaudoti – juk čia gimtinė, čia užaugau, mokiausi ir išvažiavau…
Referendumo privalumų viešinimui skirti šimtai tūkstančių eurų, bet kam tuos pinigus mėtyti, kai net daugumai išeivių tai neaktualu – tik dešimtadalis emigrantų iki šiol užsiregistravo dalyvauti minėtame projekte dėl dvigubos pilietybės išsaugojimo.
Pasaulio lietuvių vadovybė dėl pasirengimo referendumui, akivaizdžiai, nepadarė beveik nieko, kad jis būtų sėkmingas.
Vienintelis girdimas šaukinys – „mes to norime, o argi jums gaila? Ateikite balsuoti“.