Dviračių takai jau nebėra pramoginiai takai – tai yra eismo juostos: kaip išvengti susidūrimų

0
124

Infrastruktūros plėtra šalyje įgavo pagreitį, o per artimiausią dešimtmetį dviračių takų tinklas, pasak Susisiekimo ministerijos, turėtų prasiplėsti nuo 3 iki 5 tūkst. kilometrų. Nors naujas asfaltas masina vis daugiau tautiečių minti pedalus, tačiau ekspertai pastebi, kad augant dviratininkų skaičiui daugėja ir nelaimių jiems skirtuose takuose. Dviratininkai susiduria ir tarpusavy, ir su pėsčiaisiais.

„Kiekvienais metais gauname po keletą klientų kreipinių, kuriais prašoma atlyginti žalą, patirtą dėl susidūrimo tarp dviratininko ir pėsčiojo, tarp riedutininko ir paspirtukininko ir panašiai. Nors tokie įvykiai dažnai nutinka dviračių takuose ar miško takeliuose ir greitis nebūna didelis, tačiau ir traumos būna gana sunkios, ir išmokos nemažos“ – sako Andrius Žiukelis BTA Ekspertizių skyriaus vadovas.

Anot jo, didžioji dalis bendrovės statistikoje registruotų nelaimių pasibaigia kaulų lūžiais arba minkštųjų audinių traumomis, tačiau pastaraisiais metais įvyko ir sudėtingomis traumomis pasibaigusių susidūrimų.

Nematomi įvykiai

Lietuvos kelių policija, nurodo, kad per dvejus pastaruosius metus eismo įvykiuose buvo sužalota maždaug po 400 dviratininkų kasmet. Daugiau nei pusė šių nelaimių įvyko dėl dviratininkų kaltės. Kelių policija nedetalizuoja statistinių duomenų ir nenurodo, su kokiais kitais eismo dalyviais susiduria į įskaitinius įvykius patekę dviratininkai. 

A. Žiukelis pažymi, kad policijos suvestinėje atsispindi ne visi dviratininkų eismo įvykiai, nes jiems susidūrus su kitais dviratininkais, paspirtukininkais ar pėsčiaisiais ne visada kreipiamasi į pareigūnus. Be to, dalis nukentėjusiųjų atsiperka nubrozdinimais arba sumušimais. Realus nukentėjusiųjų skaičius gali būti ir kelis kartus didesnis nei skelbiama policijos suvestinėje.

„Automobilių vairuotojus kelių eismo taisyklės aiškiai įpareigoja kviesti pareigūnus ir greitąją pagalbą, jei eismo įvykyje nukenčia žmogus, todėl tokių įvykių statistika tiksliai parodo tikrąją situaciją. Tuo metu dviratininkui susidūrus su kitu dviratininku ar žmogumi pareigūnai kviečiami tik išskirtiniais atvejais. Po tokių susidūrimų nėra pildomos eismo įvykio deklaracijos. Dėl to nelaimės, įvykstančios dviračių takuose, į policijos suvestines įprastai nepatenka, o ir draudimo bendrovių duomenų bazėse jos pažymimos ne kiekvienos traumos atveju“, – paaiškina BTA ekspertas.

Reikia taisyklių

Arnoldas Valiauga, Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) generalinis sekretorius, džiaugiasi, kad visoje Lietuvoje intensyviai tiesiami nauji dviračių takai, taip pat remontuojami senesni esami takai.

Lietuvos Susisiekimo ministerija nurodo, jog iš viso šalyje yra apie 3000 km dviračių takų. Dalį jų prižiūri savivaldybės, dalis takų yra prisišlieję prie valstybinės reikšmės kelių. Praėjusiais metais ministerija, bendradarbiaudama su kitomis institucijomis ir organizacijomis, paskelbė Lietuvos dviračių takų žemėlapį.

Vilniaus savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ informuoja, kad sostinėje apie 100 km takų yra skirti tik dviračių judėjimui, dar 50 km – ir pėsčiųjų, ir dviračių eismui. Ruošiant naujus dviračių takų projektus visuomet įvertinama ir galimybė taikyti fizinį takų atskyrimą želdiniais. Šie ne tik kuria humaniškesnę aplinką, bet ir suteikia šešėlį, gerina oro kokybę.

A. Valiauga pastebi, kad gerėjant infrastruktūrai pastaraisiais metais sparčiai populiarėja ir judėjimas dviračiais. Tačiau dėl to natūraliai daugėja nelaimingų atsitikimų, į kuriuos patenka dviratininkai.

„Manau, pribrendo laikas, kai policija turėtų imtis griežčiau reglamentuoti eismą dviračių takais ir to eismo priežiūros, nes trūksta pėsčiųjų ir dviratininkų tarpusavio pagarbos, taisyklių laikymosi. Dviračių takai jau nebėra pramoginiai takai – tai yra eismo juostos“, – sako dviračių entuziastas.

Dabartinės kelių eismo taisyklės dviratininkams daugiausiai koncentruojasi į tai, kokiais keliais gali važiuoti dviratininkai. Mažiau žinomas reikalavimas dviračių ir pėsčiųjų takų sankirtose pirmumą teikti ne pėsčiųjų, o dviračių eismui. LDSF vadovas pasigenda ir dviračių takų žymėjimų, kurie eismui suteiktų aiškumo. 

Vilniuje 2022 m. rudenį startavo pilotinis projektas, kurio metu intensyviose pėsčiųjų kirtimo per dviračių taką vietose išbandytas ženklinimas, primenantis pėsčiųjų perėjas per gatvę. Juo tikimasi atkreipti dviratininkų dėmesį, taip pat nurodyti pėstiesiems, kur dviračių takus kirsti yra saugiau.

„Labai svarbu, kad ir pėstieji aiškiai matytų ir suprastų, kas yra dviračio takas. Būtina vystyti įprotį lygiai taip pat, kaip ir priartėjus prie gatvės, apsižvalgyti į abi puses ir įsitikinti, kad dviračių taką kirsti saugu. Svarbus ir pėsčiųjų supratimas, kad dviratis nesustoja per akimirksnį“, – bazinius saugumo patarimus dalina dviračių eismo žinovas.

Iniciatyvos kultūrai gerinti

Anot A. Valiaugos, didėjant dviratininkų kiekiui svarbu stiprinti važiavimo kultūrą – ji padės apsisaugoti nuo nevaldomai augančio nelaimių kiekio. Dėl to LDSF įvairiose Lietuvos vietose organizuoja edukacinių renginių – „Dviratynių“ – maratoną, o BTA draudimo bendrovė, savo ruožtu, numačiusi „Velomaster“ trasų plėtrą – birželio 11 d. atidarys antrąją trasą Lietuvoje.

„Daugelyje Europos valstybių, kuriose judėjimas dviračiais yra gerokai populiaresnis ir visiškai kasdieniškas, tokio judėjimo kultūra buvo vystoma dešimtmečiais. Lietuvoje stiprūs pokyčiai vyksta tik nuo pandeminių ribojimų. Tad kitas šalis turime vytis kultūriškai ir visi renginiai ar iniciatyvos, kuriais siekiama didinti dviračių eismo saugumą, yra sveikintini. Prie jau esamos „Velomaster“ trasos Jonavoje jau šiemet prisijungs nauja trasa Šiauliuose. Šiose trasose jaunieji dviratininkai sezono metu galės mokytis judėjimo skirtingais paviršiais ypatumų, perimti saugaus dviračių vairavimo mokytojų patirtį“, – teikia BTA ekspertas A. Žiukelis.

A. Valiauga pažymi, kad sveikintinos yra ir šeimyninės važiavimo dviračiais pamokos, kai tėvai vaikus praktiškai supažindina su dviračių eismo mieste pagrindais. Tačiau jis įspėja, kad tokioms pamokoms geriau rinktis ramesnes vietas. Pavyzdžiui, kiemo, parkų takelius, kur nekyla rizika susidurti su dideliu greičiu lekiančiu sportininku ar kitu miesto keliautoju.