Paminėtos masinių gyventojų trėmimų ,,Priboj“ (liet.„Bangų mūša“) 75-osios metinės

0
23

Minint 1949 metų gyventojų trėmimų 75-metį, buvo aukojamos šv. Mišios sostinės Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.

Renginį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyrius kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru. Pažymint šią liūdną sukaktį, buvo sugiedotas Lietuvos himnas, padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės.

„Vienas svarbesnių mūsų istorinei sąmonei XX a. vidurio įvykių – 1949-ųjų trėmimai. Lietuva anuomet ėjo Antrojo pasaulinio karo metu prasidėjusiu jos kovos ir kančių bei pavergimo keliu. Mūsų Tėvynei ryškiausias 1949-ųjų įvykis – kovo 25–28 dienomis ir papildomai balandžio 10–20 dienomis MGB (Valstybės saugumo ministerijos) kariškių ir jų pagalbininkų vykdyta operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), kai buvo ištremta apie 10 000 šeimų. Pačių saugumiečių duomenimis, buvo ištremti 32 107 asmenys, bet, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sukauptais duomenimis, jų buvo daugiau – net 33 736. Šis Lietuvos gyventojų trėmimas – antrasis pagal masiškumą. Pažymėtina, kad tuo pačiu metu buvo tremiami ir Latvijos bei Estijos gyventojai“, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. Artūras Grickevičius.

Minėjime dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai Audronius Ažubalis, Angelė Jakavonytė, Valdas Rakutis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir bendrijos nariai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, Lietuvos laisvės gynėjai ir gausus būrys Vilniaus moksleivių. Jiems tai buvo pilietiškumo pamoka – su skaičiais, faktais, tremtinių liudijimais.

Renginyje kalbėjusieji pabrėžė, kaip svarbu skleisti gyvą atminties žinią plačiajai visuomenei, ypač jaunimui, bendradarbiauti su Lietuvos mokyklomis.

Kaip sakė LGGRTC istorikas doc. dr. A.Grickevičius ir kiti kalbėję renginyje, šiandien pateikti duomenys ir jų vertinimas yra svarbūs mūsų istorinei sąmonei, ypač jaunimo pilietiniam ugdymui. Mes privalome ne tik žinoti nepriklausomybės netekusių Lietuvos gyventojų kančių istoriją, bet ir ją suprasti bei pajusti kaip savąją, kaip mokančią branginti tiesą ir sąžiningumą, puoselėti artimo ir Tėvynės meilę.

Minėjimo metu jautriai skambėjo tremtinių dainos, kurias atliko Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choras ,,Laisvė“ (vadovas Gintaras Skapas) ir Vilniaus lietuvių  namų moksleivių kamerinis choras (vadovė Judita Taučaitė).

Jaunosios kartos atstovai iš Vilniaus Vydūno progimnazijos skaitė tremtinių prisiminimus.

Lietuvos gyventojų 1949 metų trėmimas ir jo metu nukentėjusiųjų atminimas

Daugiau negu prieš 30 metų – 1992-aisiais – buvo paskelbta amerikiečių politologo Fransio Fukujamos (Francis Yoshihiro Fukuyama) knyga „Istorijos pabaiga“ („The End of History and the Last Man“), kuri šaltojo karo pabaigą aiškino kaip galutinę demokratijos bei jos įtvirtinamos taikos pergalę, tad ir politinės ir karinės istorijos pabaigą, o sykiu kone bendrosios istorijos pabaigą. Deja, šios ir panašios mintys stipriai paveikė Vakarų politiką, ekonomiką, kultūrą ir edukaciją. Keli po to sekę dešimtmečiai buvo atsipalaidavimo ir naivumo laikmetis, kai (be minėtų dalykų) buvo nuvertintos istorinės žinios, jų svarba asmeniui ir visuomenei bei valstybei. Šis vaikiškas laikmetis baigėsi 2014–2022 m., kai melu ir apgaule paveikta Rusija pamėgino istorijos ratą pasukti atgal.

Tad šiandien, kaip ir vakar, ir dar ilgai mūsų tautos patirtis XX a. vidurio laikotarpiu yra, buvo ir bus esminė mūsų istorinės sąmonės dalis, netgi mūsų išlikimo sąlyga. Kad ši patirtis nebūtų pamiršta, reikalingi nukentėjusiųjų liudijimai. Kad ji vis labiau būtų išryškinta, atliekami istorijos moksliniai tyrimai. Kad jos supratimas būtų įtvirtintas, reikalinga atitinkama edukacija. Kad jis neblėstų, reikalinga valstybės atitinkama kultūros politika.

Vienas svarbesnių mūsų istorinei sąmonei XX a. vidurio įvykių – 1949-ųjų trėmimai. Lietuva anuomet tebėjo Antrojo pasaulinio karo metu prasidėjusiu jos kovos ir kančių bei pavergimo keliu. Mūsų Tėvynei ryškiausias 1949-ųjų įvykis – kovo 25–28 dienomis ir papildomai balandžio 10–20 dienomis MGB (Valstybės saugumo ministerijos) kariškių ir jų pagalbininkų vykdyta operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), kai buvo ištremta apie 10 000 šeimų. Pačių saugumiečių duomenimis, buvo ištremti 32 107 asmenys, bet, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sukauptais duomenimis, jų buvo daugiau – net 33 736. Šis Lietuvos gyventojų trėmimas – antrasis pagal masiškumą. Pažymėtina, kad tuo pačiu metu buvo tremiami ir Latvijos bei Estijos gyventojai.

Deja, nuo raudonųjų okupantų tais metais nukentėjo daugelis kitų Lietuvos gyventojų: 5 278 buvo įkalinti už vadinamąjį banditizmą ar tėvynės išdavimą, t. y. ginkluotąjį ar neginkluotąjį pasipriešinimą, vienokį ar kitokį ne lojalumą okupantams; 1 715 nužudyti Lietuvoje, t. y. nukauti, nukankinti ar sušaudyti partizanai bei jų rėmėjai, taip pat kiti raudoniesiems neįtikę atkaklūs asmenys. Iš viso per tuos kančių metus buvo represuoti 46 725 asmenys.

MGB, vykdydama J. Stalino imperijos Ministrų Tarybos nutarimą, parengė operaciją „Priboj“, per kurią buvo numatyta ištremti 8 500 šeimų (25 500 asmenų). Šitaip norėta įveikti lietuvių pasipriešinimą „kolūkių rojaus“ kūrimui. Sprendimą patvirtino vietinė Ministrų Taryba, priemones numatė vietinė MGB, tremtinų asmenų sąrašus tvirtino apskričių komunistų sekretoriai ir vykdomųjų komitetų primininkai, o tremtinių bylas privalėjo sudaryti MGB vietiniai skyriai. Operaciją vykdė didelės raudonųjų bei jų talkininkų pajėgos: 13 785 saugumo ir milicijos karininkai bei kareiviai (4-ojo šaulių divizija), 7166 „liaudies gynėjai“, t. y. stribai, taip pat 9 500 aktyvistų. Iš šių kategorijų asmenų buvo sudarytos grupės planui įvykdyti: 1 karininkas (saugumietis ar milicininkas), 2 kareiviai, 2 stribai ir 3 aktyvistai. Tokia grupė buvo pajėgi vieną po kitos suimti vienkiemių šeimas, o kelios – iš gyvenviečių ar kaimų atrinktas šeimas.

Dar tebekraujavo ankstesnių metų trėmimų žaizdos. Šiurpi patirtis lėmė, kad įkalintųjų bei ištremtųjų artimieji, taip pat į kolūkius nėjusių valstiečių šeimos, sklindant žiniai apie įvyksiantį naują trėmimą, kaip įmanydami slapstėsi. Šitaip kovo 25–28 dienomis suėmimo išvengė 13 777 asmenys. Vis dėlto saugumiečių vyresnybė, norėdama apsisaugoti nuo Maskvos rūstybės, prisimindama 1948-uosius, kai buvo numatyta ištremti 48 000, bet įstengta surinkti „tik“ 40 000 asmenų, buvo sudariusi papildomą tremtinų šeimų sąrašą. Iki kovo 31 d. į vagonus buvo sugrūsta 8 817 šeimų, t. y. 29 180 asmenų. Taigi šėtoniškas planas buvo viršytas: ruoštasi suimti 25 500, bet suimta 29180 asmenų.

Deja, reziduojanti Vilniuje saugumiečių vyresnybė, pasipiktinusi, kad daugeliui „liaudies priešų“ pavyko suėmimo išvengti, stengėsi viršytą planą ženkliai pranokti. Balandžio 10–20 dienomis buvo ieškomos ir suimamos nuo tremties besislapstančios šeimos bei pavieniai asmenys. Šį kontingentą imperijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Vasilijus Riasnojus pavadino ypač pavojingu. Uoliai besidarbuojant Šiauliuose buvo prikimšti dar keli ešelonai, kuriais Tėvynę paliko 2 927 gyventojai. Taigi iš viso, saugumiečių duomenimis, buvo ištremti 32 107, LGGRTC duomenimis – 33 736 asmenys.

Ištremtieji 1949-aisiais, kaip ir anksčiau bei vėliau išvežti lietuviai bei kitų tautybių asmenys, patyrė gyvenimiškąsias netektis ir neapsakomą vargą, nemaža dalis prarado sveikatą ar net gyvybę. Vis dėlto kiekvienų metų tremtis ir jos metu nukentėjusių asmenų likimai buvo savaip išsiskiriantys. Tad verta paminėti esminius tų įvykių ir jų pasekmių duomenis.

LGGRTC duomenimis, iš 33 736 anuomet ištremtų Lietuvos gyventojų daugiausia buvo (net 29 588, t. y. 87,7 proc.) lietuvių; kur kas mažiau – lenkų (1 883, t. y. 5,5 proc.); visai nedaug – rusų (213, t. y. 0,6 proc.); kitų – latvių, vokiečių, žydų, totorių, baltarusių – dar mažiau (nuo 166 iki 12, t. y. mažėjančiai nuo 0,4 proc.). Palyginus su anuomet įvykdytais kitų imperijos valdomų tautų ar sričių gyventojų trėmimais, lietuviai sudarė net 15 proc., arba daugiau negu šeštadalį visų tremtinių. Kadangi lietuvių tauta nėra skaitlinga, galima teigti, kad Lietuva buvo viena svarbiausių 1949 m. represijų taikinių.

Iš tų anuomet ištremtų 33 736 asmenų daugiausia – 1 285 – buvo iš Rokiškio rajono, beveik tiek pat – 1 281 – Pasvalio rajono gyventojų, ne ką mažiau – 1 270 – Šiaulių rajono gyventojų, kiek mažiau – 1 256 – iš Šakių rajono. Skaičiuojant pagal sritis, labiausiai nukentėjo Šiaurės Lietuvos centrinė dalis, nes tremtinių iš Šiaulių, Radviliškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Panevėžio ir Anykščių rajonų buvo 8 946, t. y. iš 17,7 proc. rajonų tremtinių – net 26,5 proc. Kita tremtinių gausa tais metais išsiskyrusi sritis – Pietvakarių Lietuva, t. y. Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės ir Lazdijų rajonai (8,8 proc. rajonų), iš kurių buvo ištremti 4 089 asmenys (12,1 proc.). Be šių sričių, dar galima išskirti Šiaurės Lietuvos vakarinę dalį, kur iš Klaipėdos, Kretingos, Plungės ir Skuodo rajonų (8,8 proc. rajonų) buvo ištremti 3 929 asmenys (11,6 proc.).

Ne grasinant šautuvu, o vykdant pareigą artimajam iš Lietuvos paskui 1949-ųjų tremtinius savanoriškai iškeliavo 461 asmuo. Žinoma, kad 1949-ųjų tremtiniams gimė 3 918 kūdikių, iš kurių 242 kūdikiai ir vaikai, deja, neišgyveno. Tad galima teigti, kad prie tremtinių reikia priskirti ir savanoriškai nuvykusius pas artimuosius, ir tremtinių naujagimius. Taigi 1949 m. tremtinių skaičius padidėja nuo 33 736 iki 38 115 asmenų.

Iš visų 1949 m. ištremtų Lietuvos gyventojų pakeliui į tremties vietas ir tremties vietose mirė ne mažiau kaip (atitinkamai) 56-eri ir 2 566-eri. Iš visų 38 115 ištremtųjų į Lietuvą grįžo 23 992 asmenys (62,9 proc.), kai kurie – be sveikatos, o kai kurie – tik numirti. Ne mažiau kaip 1 123 paleisti tremtiniai (apie 4,4 proc. paleistųjų) liko tremties vietose ar įsikūrė kitur – Rusijoje, Kazachstane, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Deja, 4 488 asmenų (11,7 proc.) likimas vis dar nežinomas.

1949-ųjų kovo ir balandžio mėnesio trėmimai paliko gilius demografinius, socialinius ir moralinius randus, kadangi ne tik daugybę asmenų ištiko nepelnytas likimas, bet ir likusieji Lietuvoje nuolat jautė jiems tebegresiantį pavojų ir tai skatino prisitaikyti. Tad operacijos „Priboj“ organizatoriai galėjo didžiuotis prasidėjusia „audringa kolektyvizacija ir komjaunuolių skaičiaus didėjimu“. Žinoma, galima manyti, kad prieš viršininkus pasirodyti norėję budeliai savo darbų rezultatus gerokai pagražino. Vis dėlto teisingiau būtų teigti, kad ši nusikaltėlių operacija gerokai paspartino ne tik prievartinę kolektyvizaciją, bet ir okupuotos šalies sovietizaciją, jos žmonių mentaliteto ir tapatybės kaitą. Pasipriešinimą vis sparčiau keitė prisitaikymas ir bendradarbiavimas. Šios kaitos išdavos tebejaučiamos ir šiandien.

Pateikti duomenys ir jų vertinimas yra svarbūs mūsų istorinei sąmonei, ypač jaunimo pilietiniam ugdymui. Mes privalome ne tik žinoti nepriklausomybės netekusių Lietuvos gyventojų kančių istoriją, bet ir ją suprasti bei pajusti kaip savąją, kaip mokančią branginti tiesą ir sąžiningumą, puoselėti artimo ir Tėvynės meilę.