Švietimo ministrei Jurgitai Petrauskienei ši savaitė prasidėjo kaip niekad prastai – pirmadienį ji aukščiausiu lygiu išvadinta prasta ministre, o vakar jai jau ieškota pamainos.
Į kėdę, kurioje sėdint, gali staigiai praturtėti sutuoktinis ar kiti artimieji, jau matuojama kita “valstiečių” frakcijos narė Aušra Papirtienė. Pastaroji kaip ir leidžia suprasti, jog tokios kalbos pasiekė ją.
Pirmadienį bene labiausiai švietimo sektoriaus vades sukritikavo LRT eteryje pasirodęs europarlamentaras Valentinas Mazuronis. Kandidatas į prezidentus pareiškė, kad tiek Audronė Pitrėnienė, tiek Jurgita Petrauskienė – netikusios ministrės.
“Suka tą sukutį visi švietimo ministrai – nuo Pitrėnienės iki dabartinės”, – tv studijoje pareiškė V. Mazuronis.
Ir tas sukamas sukutis bene geriausiai juntamas lenkiškai kalbančiuose Lietuvos pakraščiuose. Dėl šiose mokyklose besimokančių mokinių jokių geresnių naujienų – nemoka lietuvių kalbos nei lenkų, nei lietuvių vaikai. Dažnai nemoka ir jų mokytojai. O kam to reikia, jei ministrės taip pat beveik nemoka. Moka tik suskaičiuoti, kiek turėtų uždirbti pedagogai. Tačiau tų pačių pedagogų matematika taip pat nesutampa. Tai kyla klausimas – kas nors, ką nors švietimo sistemoje dar moka? Ar vaikus geriau lietuviškai mokinti emigracijoje, nes Vilniaus regione jų beveik niekas nebemoko, nes nemoka patys.
Toliau: krašto šimtukininkų – daugiausia iš užsienio kalbos, tai yra, iš rusų.
Beje, situacija vidurio, šiaurės ir vakarų Lietuvoje – ne ką geresnė. Paaiškėjo, jog po paskutiniųjų ministrių reformų, jei jas galima taip pavadinti, šalies švietimo sistema pasitiki vos kas ketvirtas šalies pilietis. Ir ką gi tai sako? Vaikų čia nebegalima mokyti, nes jiems garantuojamas nemokamas nemokymas – atvežimas, pamaitinimas… Ir dar kažinkas? Tačiau tiek nusivylusių švietimiečiais dar nebuvo nuo tada, kai pradėtos rengti panašios apklausos. Ir mokytojų atlyginimų padidinimas čia nieko nelems kaip policijos ar bibliotekininkų darbe. Tikėtina, jog šiai mokinių kartai kaip ir policininkams reikia mokytis kažkur kitur, emigracijoje, nes mokytojo profesija prestižine čia dar ilgai netaps. Čia prestižinis postas – švietimo ministro. Ir visai nesvarbu, ar jis moka elementariai – kalbėti, rašyti – lietuviškai.