Vilniaus universitetas (VU) ir advokatų kontora „Glimstedt“ pakvietė į šeštąją šių mokslo metų atvirų paskaitų ciklo LEAD paskaitą, skirtą architektūrai ir statinių suvokimui, jų „perskaitymui“. VU Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė paskaitoje pristatė ir sostinės Lazdynų gyvenamąjį rajoną.
Socialistinis modernizmas – Lazdynai
Profesorė teigia, kad socialistinis modernizmas iki kraštutinumo sugebėjo įgyvendinti tarpukario modernistų utopinius sumanymus apie funkcionalius miestus ir architektūrą, nes Sovietų Sąjungoje egzistavo totalitarinis režimas ir nebuvo privačios nuosavybės. Lazdynai simbolizuoja tą racionalią urbanistinio planavimo sistemą, kai buvo siekiama iš anksto parengtais pramonės vystymo ir urbanizacijos planais tolygiai apgyvendinti visą šalį ir pasiekti marksistinį tikslą suartinti miesto ir kaimo gyvenimo būdą, kitaip tariant – urbanizuoti visą teritoriją. Standartizuoti gyvenamųjų namų projektai ir industrializuota jų gamyba leido atpiginti ir masiškai įgyvendinti visuotinę būsto programą.
Tačiau kuo Lazdynai išsiskiria? Pirmiausia juos ėmėsi projektuoti du žymūs architektai – Vytautas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis. Tuo metu tai buvo išskirtinis dalykas, nes žymūs projektuotojai miegamųjų rajonų neprojektavo.
„Siekta įveikti tokių masinės gyvenamosios statybos rajonų monotoniškumą, todėl patirties buvo semtasi ir iš Suomijos, kuri Lietuvos architektus sužavėjo ir kurioje atrado Lazdynų rajono formulę: moderni, bet išlaikiusi savitumą architektūra“, – tęsė profesorė.
Lazdynai išsiskiria tuo, kad surenkamieji namai buvo statomi reljefe, namų projektai buvo šiek tiek modifikuoti, suplanuotos pėsčiųjų alėjos, apželdinimo architektūra ir t. t. Nors buvo privaloma naudoti standartines namų serijas ir laikytis mikrorajono planavimo struktūros (rajonas sudarytas iš keturių mikrorajonų po 10 000 gyventojų kiekviename), Lazdynuose pavyko pasiekti savitumą.
Paradoksas tas, kad rajonas, kuriuo buvo siekiama sukurti kažką nesovietiško, iš tiesų gavo visus įmanomus SSRS apdovanojimus ir tapo sovietinės urbanistikos pasiekimų vitrina.
„Taigi galime matyti, kad per visą XX amžių Lietuvos architektūra buvo labai glaudžiai susijusi su politine istorija, ir net tris savotiškas pradžias – 1918 m., 1945 m. ir 1990 m., kai kaskart reikėjo kurti naują valstybės identitetą. Jį kuriant aktyviai dalyvavo ir architektūra, kurioje dabar galime perskaityti tą istoriją ir tas nuolatines įtampas tarp modernumo ir tradiciškumo“, – savo paskaitą apibendrino VU Istorijos fakulteto profesorė dr. M. Drėmaitė.
Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė. Edgaro Kurausko nuotr.