Kaniūkų kaimo tragedija: atmintis gyva

0
794

Kryžiuje skaitome žuvusiųjų pavardes ir suprantame, kad daugeliui jos girdėtos. Čia žmonės neteko brolių, seserų, tėvų, senelių, tetų ir pusbrolių, draugų ir pažįstamų.

Kas gi nutiko 1944 m. sausio 29 d. naktį? Tąnakt  sovietų partizanų būrys apsupo kaimą ir pradėjo puolimą, kurio tikslas – nubausti taikius gyventojus už nepaklusnumą ir atsisakymą duoti maisto, drabužių, nepagrįsti kaltinimai talkininkaujant vokiečiams. Padegti namai, šūviai į bėgančius gyventojus – žuvo 38 Kaniūkų kaimo gyventojai, keliasdešimt sužeista. 2004 m. Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis kaimo pakraštyje pastatytas atminimo kryžius, kuriame įrašyti žuvusių vardai.

Atmintis gyva. Niekas nepamiršta, todėl kasmet prie Kaniūkų kryžiaus pagerbiamos tragiškų istorinių aplinkybių aukos. Už žuvusiųjų ramybę meldėsi Butrimonių klebonas kun. Juzefas Aškelovič.

Kreipdamasis į susirinkusius minėjimo dalyvius Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič pabrėžė, kad čia žmonės ateina nuo tragedijos dienos. 60–ųjų tragedijos metinių proga 2004 m. Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų rajono skyriaus ir Šalčininkų rajono savivaldybės iniciatyva atidengtas kryžius, pagerbiant nekaltai žuvusius Kaniūkų kaimo gyventojus.

“Šiandien čia galime susitikti oficialiai nuo 2004 m. Kaniūkai – tai ypatinga vieta. Tai ne mūšio vieta, nebuvo jokios teismo, jog reikia naktį apsupti taikius gyventojus ir juos nužudyti, sunaikinti pastatus ir visą žmonių rankomis kurtą gyvenimą. Tai buvo ne kova, ne mūšis, ne karo pasiekimas, o tikrų tikriausios žudynės. Šiandien žinome, kad gyventojai nukentėjo be jokios priežasties, nors tie, kurie tai padarė, bandė teisinti, jog vietos gyventojai talkininkavo vokiečiams. To, žinoma, nebuvo. Tačiau Kaniūkai gynėsi nuo įvairiausių puolimų ir naktinių apiplėšimų, žmonės įkūrė savigynos būrį ir stengėsi išgyventi. Užpuolikai norėjo įbauginti ne tik Kaniūkus, bet ir kitus kaimus, pavyzdžiui, Butrimonis, Janonis, Pašalčį. Priešinsitės – Jūsų laukia Kaniūnų likimas, – kalbėjo meras Zdzislav Palevič. – Žmogus gyvas tol, kol gyva atmintis. Šiandien esame čia, kaip ir tie žmonės, atėję rytą po žudynių, radę savo artimųjų lavonus. Todėl atminimą turime puoselėti. Pokarinė ideologija nepripažino tiesos, bet žmonės vis vien ateidavo. Atminimas buvo gyvas ir siekė tiesos, todėl 1998 m. priėmėme sprendimą, kad reikia grįžti prie šios temos. Džiaugiuosi matydamas jaunimą. Čia gyveno jūsų protėviai, domėkitės mūsų istorija, puoselėkite ją, būkite pilietiški”.

Butrimonių parapijos klebonas kun. Juzef Aškelovič priminė Šventojo rašto žodžius „Jeigu aš juos pamiršiu, tai Dievas pamirš mane“. Minėjimą ir atminties puoselėjimą jis prilygino gyvenimo egzaminui, nes žmogumi reikia ne tik gimti, juo reikia būti.

Padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Minėjimas baigėsi bendra malda už žuvusiųjų ramybę.

Šalčininkų rajono savivaldybės informacija