Kelis kartus per metus šį prekybos tašką aplankantys vilniečiai pastebi, jog pirkėjų čia kas kartą vis mažiau. Tuo skundžiasi ir patys pardavėjai, kurių sumažėjimo taip smarkiai nesijaučia.
„Pardavėjų kažkiek mažiau, tačiau vietos beveik užimtos, nors apyvarta menksta kasmet. Daug ką tenka parduoti už savikaina arba net į nuostolį. O juk žmonės turi kažkaip gyventi, tai ir stovime už minimalų atlygį. Nebevažiuoja nei latviai, nei estai, nei lietuviai. Pastarieji iš viso čia beveik nieko nebeperka. Greičiausiai pinigus leidžia Lenkijoje. Jei ne užsieniečiai, iš viso būtų sunku. Be to, dar atvažiavo prekybininkų iš Azijos. Taip kad pokyčių Gariūnuose yra“, – kalbėjo jau du dešimtmečius – diena iš dienos – prekiaujanti moteris.
Bene labiausiai pokyčiai atsispindi neseniai įrengtame maisto turguje. Čia pirkėjų vos vienas kitas. Tik vienoje vietoje keli žmonės stovėjo eilutėje prie mėsos gaminių. Pirkėjų maisto gaminių pardavėjai laukia ypatingai atkakliai. O dažnai, taip ir nesulaukę, nusprendžia išsikelti. Gariūnuose prekiauti maistu ūkininkai kviečiami nemokamai, tačiau turgus per savo egzistavimo trisdešimtmetį niekada negarsėjo mėsos ar duonos pardavimais.
Kad pajaustum, jog čia viskas kitaip nei prieš keletą metų, nebebūtina net užsukti į patį turgų. Anksčiau pastatyti automobilį arčiau prekystalių kainuodavo nemažą sumą, o visi privažiavimai būdavo prikimšti automobilių tiesiogine tų žodžių prasme. Šiandien – nieko panašaus. Už automobilio pastatymą niekas nebereikalauja jokio mokesčio, o tam skirtų vietų gerokai daugiau nei reikia.
Prekeivių teigimu, akivaizdūs sunkumai prasidėjo nuo euro įvedimo, kai natūraliai sumažėjo lietuvių perkamoji galia, o pigesnių prekių buvo galima surasti kaimyninėje Lenkijoje. Joje net lietuviškos kai kurios prekės dėl mokesčių lengvatų tapo pigesnės nei Lietuvos turguose.
